Pradžia
[ Stojantiesiems ]
Moksleiviams ir mokykloms
Informacija stojantiesiems
Kraštovaizdžio architektūros studentė: „Dalinantis pačiam mažiau nelieka!“
- #VILNIUSTECHmoko
- #klauskKŪRĖJO
- Atviras VILNIUS TECH
- Suprojektuok savo ateitį
- Moksleiviams ir mokykloms
- Bakalauro ir vientisosios studijos
- Magistrantūros studijos
- Doktorantūros studijos
- Kolegijų absolventams
- Nuotolinės studijos
- Ištęstinės studijos
- Studijos aukštesniuose kursuose
- Dalinės studijos
- Kvalifikacijos tobulinimo kursai
- Studijų aplinka
- Kontaktai
Stojančiųjų priėmimo ir informavimo centras
Turite klausimų?
susisiekite jums patogiu būdu
Telefonas (8 5) 274 4949
El. paštas crypt:PGEgaHJlZj0ibWFpbHRvOnByaWVtaW1hc0B2aWxuaXVzdGVjaC5sdCI+cHJpZW1pbWFzQHZpbG5pdXN0ZWNoLmx0PC9hPg==:xx
2024-01-29
Kraštovaizdžio architektūros studentė: „Dalinantis pačiam mažiau nelieka!“
LR Kultūros ministerija apdovanojo „Keliaujančias Architektūros Dirbtuves“ už geriausias edukacines veiklas vaikams. „Keliaujančių Architektūros dirbtuvių“ iniciatorės – Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) absolventės Margarita Kaučikaitė ir Evelina Vasiliauskaitė. 2024 m. planuojamas 11-tasis dirbtuvių sezonas.
VILNIUS TECH Architektūros fakulteto Kraštovaizdžio architektūros studentė Dovilė Mažeikienė dalinasi savo patirtimi, savanoriaujant jubiliejiniame, 10-tajame „Keliaujančių Architektūros Dirbtuvių“ sezone.
– Savanoriavote „Keliaujančiose Architektūros Dirbtuvėse” (KAD). Kodėl būtent ši savanoriška veikla?
– Savanoriška veikla man artima nuo mokyklos laikų. Tai puiki galimybė išbandyti naujas veiklas, susipažinti su įvairiais žmonėmis, sužinoti kažką naujo ir dar labiau pažinti save skirtingose situacijose.
Mane visada domino „Architektūros fondo“ veiklos, esu dalyvavusi jų organizuojamuose pokalbiuose, forumuose, žymiajam „Open house Vilnius“ festivalyje. Iniciatyvose juntama kokybė, žmogiškumas ir norėjosi tapti veiklų dalimi. Pastebėjau informaciją, kad yra kviečiami savanoriai ir pagalvojau, kad galėčiau pasidalinti savo žiniomis ir išbandyti save, tad nedvejojau užsiregistruodama dalyvauti vasarą.
– Prašau, papasakokite daugiau apie KAD projektą, prie kurio buvote prisijungus?
– „Keliaujančios Architektūros Dirbtuvės” kuria nuostabius dalykus mažesnėse Lietuvos gyvenvietėse. Tai puikus įrankis siekiant sustiprinti kaimų ir nedidelių miestelių bendruomenes. KAD tikslas yra drauge su vietos bendruomenės vaikais, jų idėjomis ir pagalba pastatyti viešąją erdvę praturtinantį statinį, o tuo pačiu susipažinti, užmegzti ryšį su kiekvienu dalyvaujančiu vaiku, susikurti bendras taisykles, jų laikytis, dirbti komandoje.
Manau, kad Kyviškėse mums tai puikiai pavyko! Mumis labai rūpinosi Kyviškių bendruomenė ir vaikų tėvai prisidėjo ruošiant vietą statiniui, aktyviai dalyvavaujant kartu su vaikais organizuotuose renginiuose. Tikiu, kad ši veikla bendruomenėse yra puiki kibirkštis artimiau susipažinti su kaimynais bei kurti naujus susibūrimus, renginius, tradicijas. Gyventi drauge ir susitarti yra tiesiog lengviau, kai bendruomenė turi bendrą viziją.
Džiaugiuosi, kad Kyviškėse vaikai su tėveliais jau turi planą, kaip plės ir tobulins erdvę, kurioje visi kartu pastatėme poilsiui skirtą „Peizažo langą“. Vaikų iniciatyvos dėka jiems padėjome išvalyti upelio atkarpą, drauge pastatėme du tiltelius. Bendruomenė turi idėjų kaip šalia būtų galima prijungti tinklus gulėjimui, kad tilptų daugiau vaikų.
– Kodėl „Peizažo langas“? Gal galite papasakoti plačiau?
– Vietą, kur projektuosime, išsirinko vaikai. Tai žalia erdvė, kur bendruomenė savo jėgomis ir inicijuotais projektais per pastaruosius kelerius metus buvo įsirengę tinklinio, vaikų žaidimų aikšteles, apželdinę vejos plotą, pasistatę suoliuką. Vieta jau buvo mėgiama, tad praturtinti jaunomis veiklomis ir funkcijomis pasirodė labai prasminga.
Ten pat gilumoje, tarp medžių ir žolių, buvo pasislėpęs bevardis, gražiai vingiuojantis upelis, kur ir sutarėm kurti kažką ramesniam jų poilsiui. Natūraliai gavosi, kad skatinome atskleisti išraiškingus vaizdus. Vienas iniciatyvus tėtis net pasiėmė laisvadienį ir šienavo aplinkinius brūzgynus. Vaikai valė upelį, o su savanorių pagalba pavyko net ištraukti didžiulę traktoriaus padangą, metalinį čiurinį ir daug kitų šiukšlių iš upelio.
Todėl statinyje ir norėjosi akcentuoti rėmą – langą, kuris atvėrė vaizdą į upelį. Pavadinimą sugalvojo patys vaikai prieš pat statinio atidarymą bendruomenei, kai piešė plakatus.
– Ką turėjote daryti savanorystės metu?
– Komandą paprastai sudaro vietiniai vaikai ir jaunimas, kurie yra idėjų generatoriai, ir architektai – savanoriai, turintys patirties dirbant su vaikais. Mes buvome 2 architektai, kurie buvo atsakingi už vaikų idėjų materializavimą. Vaikams paruošėm aplinką, kur jie eskizavo, piešė planus, gamino maketus, o mes, sujungę jų idėjas, naktį pasiruošėm brėžinius ir maketą, kuriuos ryte pristatėm vaikams. Jie patvirtino ir ėmėmės statybų! Žinoma, turėjome rūpintis vaikų saugumu ir gerove bei suorganizuoti viešus renginius bendruomenei.
Tiesą sakant, pati pirmą kartą gyvenime buvau lentpjūvėje su projekto maketu ir derinau, kad vos per keletą dienų atsirastų realus statinys. Projektas truko mažiau nei savaitę, o komanda buvo visiškai naujai suburta, mažai pažįstamoje vietoje, tad suktis ir susiorientuoti reikėjo greitai, panaudojant visus įmanomus asmeninius resursus, žinias ir gebėjimus. Taigi pasitreniravau ir įgijau naujų įgūdžių.
– Vis dažniau kalbam apie architektūrinį vaikų, jaunimo švietimą ir kokie tinkami tinkami įrankiai tam. Gal pastebėjote, kokie metodai, būdai veiksmingi dirbant su vaikais, siekiant juos sudominti?
– Vaikams natūraliai įdomu, ypač mažesniesiems, o užmezgus su jais kontaktą, rodant pavyzdį ir drąsinant, jie tikrai sugalvoja puikių, ryškių dalykų. Gaila, kad dažnai vaikams nedrąsu bandyti, suklysti.
– Ką jums davė ši patirtis tiek profesiniu, tiek asmeniniu lygmenim?
– Dalinantis pačiam mažiau nelieka! Tikrai lavinau gebėjimus: išeiti iš komforto zonos, greitai reaguoti į situaciją, moderuoti procesą, susitarti su kitais žmonėmis, apibendrinti idėjas ir paversti, tai projektuojamu objektu. Sutikau bent kelis labai mielus, įdomius žmones, su kuriais norėtųsi ir ateityje turėti bendrų projektų.
– Ar tęsite savanorystę KAD, galbūt prisijungėt prie dar kitų projektų?
Šils orai, matysis ir planai vasarai. Labai kviečiu prisijungti visus! Savanoriaujant kalbėjom visi, jog KAD veiklose susitinka labai nuostabūs žmonės! Tad kviečiu visus į „Keliaujančias Architektūros Dirbtuves“.
Nuotraukos: asmeninis archyvas
VILNIUS TECH Architektūros fakulteto Kraštovaizdžio architektūros studentė Dovilė Mažeikienė dalinasi savo patirtimi, savanoriaujant jubiliejiniame, 10-tajame „Keliaujančių Architektūros Dirbtuvių“ sezone.
– Savanoriavote „Keliaujančiose Architektūros Dirbtuvėse” (KAD). Kodėl būtent ši savanoriška veikla?
– Savanoriška veikla man artima nuo mokyklos laikų. Tai puiki galimybė išbandyti naujas veiklas, susipažinti su įvairiais žmonėmis, sužinoti kažką naujo ir dar labiau pažinti save skirtingose situacijose.
Mane visada domino „Architektūros fondo“ veiklos, esu dalyvavusi jų organizuojamuose pokalbiuose, forumuose, žymiajam „Open house Vilnius“ festivalyje. Iniciatyvose juntama kokybė, žmogiškumas ir norėjosi tapti veiklų dalimi. Pastebėjau informaciją, kad yra kviečiami savanoriai ir pagalvojau, kad galėčiau pasidalinti savo žiniomis ir išbandyti save, tad nedvejojau užsiregistruodama dalyvauti vasarą.
– Prašau, papasakokite daugiau apie KAD projektą, prie kurio buvote prisijungus?
– „Keliaujančios Architektūros Dirbtuvės” kuria nuostabius dalykus mažesnėse Lietuvos gyvenvietėse. Tai puikus įrankis siekiant sustiprinti kaimų ir nedidelių miestelių bendruomenes. KAD tikslas yra drauge su vietos bendruomenės vaikais, jų idėjomis ir pagalba pastatyti viešąją erdvę praturtinantį statinį, o tuo pačiu susipažinti, užmegzti ryšį su kiekvienu dalyvaujančiu vaiku, susikurti bendras taisykles, jų laikytis, dirbti komandoje.
Manau, kad Kyviškėse mums tai puikiai pavyko! Mumis labai rūpinosi Kyviškių bendruomenė ir vaikų tėvai prisidėjo ruošiant vietą statiniui, aktyviai dalyvavaujant kartu su vaikais organizuotuose renginiuose. Tikiu, kad ši veikla bendruomenėse yra puiki kibirkštis artimiau susipažinti su kaimynais bei kurti naujus susibūrimus, renginius, tradicijas. Gyventi drauge ir susitarti yra tiesiog lengviau, kai bendruomenė turi bendrą viziją.
Džiaugiuosi, kad Kyviškėse vaikai su tėveliais jau turi planą, kaip plės ir tobulins erdvę, kurioje visi kartu pastatėme poilsiui skirtą „Peizažo langą“. Vaikų iniciatyvos dėka jiems padėjome išvalyti upelio atkarpą, drauge pastatėme du tiltelius. Bendruomenė turi idėjų kaip šalia būtų galima prijungti tinklus gulėjimui, kad tilptų daugiau vaikų.
– Kodėl „Peizažo langas“? Gal galite papasakoti plačiau?
– Vietą, kur projektuosime, išsirinko vaikai. Tai žalia erdvė, kur bendruomenė savo jėgomis ir inicijuotais projektais per pastaruosius kelerius metus buvo įsirengę tinklinio, vaikų žaidimų aikšteles, apželdinę vejos plotą, pasistatę suoliuką. Vieta jau buvo mėgiama, tad praturtinti jaunomis veiklomis ir funkcijomis pasirodė labai prasminga.
Ten pat gilumoje, tarp medžių ir žolių, buvo pasislėpęs bevardis, gražiai vingiuojantis upelis, kur ir sutarėm kurti kažką ramesniam jų poilsiui. Natūraliai gavosi, kad skatinome atskleisti išraiškingus vaizdus. Vienas iniciatyvus tėtis net pasiėmė laisvadienį ir šienavo aplinkinius brūzgynus. Vaikai valė upelį, o su savanorių pagalba pavyko net ištraukti didžiulę traktoriaus padangą, metalinį čiurinį ir daug kitų šiukšlių iš upelio.
Todėl statinyje ir norėjosi akcentuoti rėmą – langą, kuris atvėrė vaizdą į upelį. Pavadinimą sugalvojo patys vaikai prieš pat statinio atidarymą bendruomenei, kai piešė plakatus.
– Ką turėjote daryti savanorystės metu?
– Komandą paprastai sudaro vietiniai vaikai ir jaunimas, kurie yra idėjų generatoriai, ir architektai – savanoriai, turintys patirties dirbant su vaikais. Mes buvome 2 architektai, kurie buvo atsakingi už vaikų idėjų materializavimą. Vaikams paruošėm aplinką, kur jie eskizavo, piešė planus, gamino maketus, o mes, sujungę jų idėjas, naktį pasiruošėm brėžinius ir maketą, kuriuos ryte pristatėm vaikams. Jie patvirtino ir ėmėmės statybų! Žinoma, turėjome rūpintis vaikų saugumu ir gerove bei suorganizuoti viešus renginius bendruomenei.
Tiesą sakant, pati pirmą kartą gyvenime buvau lentpjūvėje su projekto maketu ir derinau, kad vos per keletą dienų atsirastų realus statinys. Projektas truko mažiau nei savaitę, o komanda buvo visiškai naujai suburta, mažai pažįstamoje vietoje, tad suktis ir susiorientuoti reikėjo greitai, panaudojant visus įmanomus asmeninius resursus, žinias ir gebėjimus. Taigi pasitreniravau ir įgijau naujų įgūdžių.
– Vis dažniau kalbam apie architektūrinį vaikų, jaunimo švietimą ir kokie tinkami tinkami įrankiai tam. Gal pastebėjote, kokie metodai, būdai veiksmingi dirbant su vaikais, siekiant juos sudominti?
– Vaikams natūraliai įdomu, ypač mažesniesiems, o užmezgus su jais kontaktą, rodant pavyzdį ir drąsinant, jie tikrai sugalvoja puikių, ryškių dalykų. Gaila, kad dažnai vaikams nedrąsu bandyti, suklysti.
– Ką jums davė ši patirtis tiek profesiniu, tiek asmeniniu lygmenim?
– Dalinantis pačiam mažiau nelieka! Tikrai lavinau gebėjimus: išeiti iš komforto zonos, greitai reaguoti į situaciją, moderuoti procesą, susitarti su kitais žmonėmis, apibendrinti idėjas ir paversti, tai projektuojamu objektu. Sutikau bent kelis labai mielus, įdomius žmones, su kuriais norėtųsi ir ateityje turėti bendrų projektų.
– Ar tęsite savanorystę KAD, galbūt prisijungėt prie dar kitų projektų?
Šils orai, matysis ir planai vasarai. Labai kviečiu prisijungti visus! Savanoriaujant kalbėjom visi, jog KAD veiklose susitinka labai nuostabūs žmonės! Tad kviečiu visus į „Keliaujančias Architektūros Dirbtuves“.
Nuotraukos: asmeninis archyvas
-
- Puslapio administratoriai:
- Karolina Kardokaitė
- Inga Naudžiūnė
- Justė Rožėnė
- Neda Černiauskaitė
- Ugnė Daraškevičiūtė