Teatras – vienas seniausių menų, iki šiol kasdien į sales pritraukiantis tūkstančius žiūrovų. Tačiau su kiekviena naujai gimstančia karta iškyla klausimas: ar tai, kas yra tapę tradicija, nemirs bei bus perduota ateičiai?

Apie teatrą bei jaunosios kartos požiūrį į šį meną kalbamės su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Kūrybinių industrijų Teatro komunikacijos dėstytoja, Lietuvos Kultūros tyrimų instituto (LKTI) tyrėja, mokslininke dr. Asta Petrikiene.

Teatras – ypatingas menas

Mokslininkė pasakoja, jog domėtis šiuo menu pradėjo dar ankstyvoje atgimstančio Nepriklausomos Lietuvos teatro stadijoje – dešimtame dešimtmetyje, kai savo ankstyvuosius darbus pristatė Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, o Eimuntas Nekrošius sukūrė savo įžymiausius spektaklius. Pasak jos, dėl šios priežasties teatras atrodė vienas įdomiausių menų, o pats laikotarpis – savotiškas lietuvių teatro aukso amžius.

„Teatras – ypatingas menas. Spektaklyje į vieną visumą susijungia daugybė skirtingų menų. Spektaklio komunikacija yra ypatingas estetinis emocinis ir intelektualinis iššūkis. Šia prasme teatras sudėtingesnis ir, mano nuomone, įdomesnis už kitas meno formas“, – pasakoja dr. A. Petrikienė apie tai, kodėl teatras patraukė labiau nei kiti menai.

Taip pat, teatras šiai meno tyrėjai nėra tik pomėgis ar darbo sritis. Į spektaklius teatrologė paprastai eina du kartus per savaitę.

„Aš – profesionali žiūrovė. Man svarbūs spektaklio atlikimo, režisūrinės koncepcijos, materialaus pavidalo kokybė ir inovatyvumas. Didžiausią įspūdį palieka tie spektakliai, kurių kūrėjai nustebina“, – sako dr. A. Petrikienė.

Spektakliai – ir jaunų žmonių pramoga

Dr. Asta Petrikienė dėsto jau dešimtmetį, o jos dalykas sulaukia daug studentų dėmesio. Pasak jos, klausyti „Teatro komunikacijos“ dalyko susirenka trys studentų grupės: pirmieji – tai tie, kurie domisi ir daug žino apie teatrą. Antrieji apie teatrą nežino daug, tačiau domisi, ši meno rūšis jiems atrodo patraukli. Tretieji mano, kad tai „lengvas ir smagus“ dalykas.

„Visais atvejais išklausę šį studijų dalyką studentai ir studentės teatrą pažįsta daug labiau nei kurso pradžioje. Man, kaip dėstytojai, smagiausia tada, kai studentas ar studentė, teatrą vertinę skeptiškai, galiausiai juo susižavi. Be to, semestro gale jie išeina ne tik įgiję dalykinių žinių apie scenos menų komunikaciją, bet pagilinę ir savo analitinius gebėjimus, kritinį mąstymą, išlavinę diskusijos ir saviraiškos įgūdžius. Man kiekvienas dalyko ciklas yra bendra kelionė, kurioje aš mokau studentus, o jie moko mane. Manau, tokia žinių ir įžvalgų apykaita yra itin vertinga abiem pusėms“, – priduria dėstytoja.

Be to, mokslininkė paneigia mitą, jog jauni žmonės nesidomi šiuo menu. Pasak jos, teatras pritraukia įvairaus amžiaus žmones dėl savo kaip meno unikalių savybių.

„Kiekvieną vakarą, kai lankau spektaklį, atkreipiu dėmesį į tai, kokia publika susirinko. Galiu tvirtai pasakyti, kad ir operos, ir dramos, ir kitų žanrų spektakliuose lankosi daug jaunų žmonių. Manau, gyvas ryšys su meno kūriniu, kurį pasiūlo teatro spektaklis, yra esminė priežastis dėl kurios vakarą teatre renkasi ir jaunas, ir patyręs žiūrovas. Pats teatras yra gyvas, paremtas žmogiškuoju ryšiu. Toks ryšys šiandien, kaip ir prieš kelis tūkstančius metų, kai teatras atsirado, yra labai svarbus“, – sako VILNIUS TECH dėstytoja dr. A. Petrikienė.