Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, architektas, VGTU Architektūros katedros profesorius, daugelio prestižinių architektūros konkursų nugalėtojas, daugelio reikšmingų, originalių visuomeninių komercinių ir gyvenamųjų pastatų autorius.

 

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo praėjo tikrai nemažai laiko, tačiau neįmanoma pasakyti, kad būtent tada įvyko lūžis architektūroje – tiesiog viskas pamažu evoliucionavo, keitėsi. Tiesa, tuomet užgriuvo naujos galimybės, atsirado naujų medžiagų, technologijų. Natūralu, kad dalis architektų dėl to sutriko ir net kartais buvo pametama mintis, idėja.

 

Per šiuos metus keitėsi žmonės, jų sąmonė, vertybės, o tai tiesiog negalėjo neatsispindėti architektūroje. Jauniems žmonėms atsirado galimybė mokytis ne tik Lietuvos, bet ir užsienio aukštosiose mokyklose, patys architektai, užsakovai daug keliauja, grįžta pasisėmę naujų idėjų ir noro jas įgyvendinti. Geriausiai įvardyti šį reiškinį turbūt galėtų ne architektai, o menotyrininkai. Visgi intuityviai jaučiu, jog esame kitame architektūros lygmenyje, kad architektūrinis mąstymas Lietuvoje kokybiškai kinta.

 

Kita vertus, būtume nepriklausomi ar ne, tie pokyčiai vis tiek vyktų. Juk mažiau laisvės turinčiose Baltarusijoje ar Rusijoje architektūros kokybė taip pat kinta. Pasaulyje viskas labai glaudžiai susiję, taigi, galima teigti, kad vienokia ar kitokia valstybės formacija Europoje galėtų paveikti bendrą augimą, supratimą, kaitą.

 

Vis dėlto kai kuriais aspektais dabartinė situacija nėra tokia džiuginanti. Nors per nepriklausomybės laikotarpį sukurta daug gerų projektų, tačiau, ko gero, dar daugiau vidutinių, beveidžių. Iki šiol dar nesame pasiekę lygio, kuomet kritinė masė statinių būtųitinkokybiški visomis prasmėmis. Lietuvoje, deja, tik vienas kitas pavyzdys išsiskiria iš masės, tačiau, laimei, tų pavienių gerų statinių vis daugėja.

 

Liūdina, kad dar likę daug vienadieniško požiūrio, neįvertinama ateities perspektyva. Šiandien vis dar orientuojamės į mažiau kainuojančius projektus, pigesnes statybines medžiagas, o apie pasekmes dažnai nesusimąstome. Nedaugelis supranta, kad pinigai, išleidžiami statybai ir projektavimui per pirmuosius trejus metus, sudaro tik maždaug trečdalį pastato kainos – likę du trečdaliai bus išleisti iki jo eksploatacijos pabaigos: per 30 ar 50 metų. Pigus, greitas projektas labai pabrangins eksploataciją.

 

Galbūt tai yra mūsų krašto žmonių mentaliteto atspindys, tačiau architektūroje vis dar įžvelgiu daug noro pasirodyti, pasipuikuoti. Tai, matyt, kyla iš mumyse glūdinčios per mažos pagarbos viskam: kitam žmogui, aplinkai, pastatui. Per daug susikoncentruojame į savo ego, tai laikoma stiprumu, siekiamybe. Akivaizdus pavyzdys – K18 verslo centro projekto konkursas. Išrinktas sprogstantis dangoraižis demonstruoja iškreiptą supratimą apie miestą, jo architektūrą. Mano manymu, gera architektūra turi kalbėtis su aplinka, surasti su ja bendrus sąskambio vardiklius, bendrą tonaciją. Kitaip tariant, ji privalo būti ne solistas, o choristas, ypač kalbant apie tokias kasdieniškas funkcijas kaip viešbutis ar biurai.

Pradžioje turi būti žodis, mintis – taip sakoma Biblijoje, tuo, kalbant apie architektūrą, neseniai tikėjome ir mes. Tikėjome, kad tas žodis išgryninamas, per projektą detalizuojamas, tuomet paskaičiuojama kaina, parenkamas statytojas ir galiausiai tai įgauna kūną. Dabar, deja, tendencija visiškai priešinga – labai svarbiuose Lietuvai projektuose pirmiausia nustatoma pinigų riba, aprašoma specifikacija, parenkami statybininkai ir tik baigiamojoje stadijoje ieškoma architekto, kuris tiksliausiai įgyvendintų skaičius. Kur mes nueisime su tokiu mąstymu? Aš tai vadinčiau vertybių krize. Džiaugtis galime nebent tuo, kad, nepaisant visų šių aplinkybių, dar yra tikrai kūrybingų architektūros lauke dirbančių asmenybių ir jų dėka Lietuvoje vis dar atsiranda kokybiškos architektūros.

 

Klausiate, ar jau pasiekėme Vakarus? Žodyje „Vakarai“ glūdi labai daug prasmių. Dar ir šiandien, praėjus 2000 metų, galime puikiai atskirti tuos Vakarus, kurie priklausė Romos imperijai, nuo tų, kurie jai nepriklausė. Žinoma, po šiuo žodžiu telpa kultūra, kuria verta sekti. Bet yra ir kitas iš Vakarų atėjęs dalykas – besaikis vartojimas, uždaras jo ciklas, kai vienas vartojimas reikalauja kito. Jeigu sustotume, suprastume, kad mums tikrai nereikia bent pusės to, ką įsigyjame. Pinigų uždirbinėjimas tam, kad pirktume tai, kas mums nereikalinga, tikrai nėra sektinas pavyzdys. Galbūt verčiau reikėtų atsigręžti į priešingą vartojimui Rytų filosofiją, kuri kalba apie pagarbą kitam žmogui, apie savęs, kaip bendruomenės dalies, supratimą?

 

Žinoma, pirmiausia neverta bėgti nuo savo šaknų, istorijos. Mūsų krašto tarybinio laikotarpio architektūros paveldą vertinu nė kiek ne prasčiau kaip ir kitų laikotarpių – klasicizmo, baroko, gotikos – istorinį palikimą. Nors šis laikotarpis buvo gana trumpas, bet pakankamai ryškus. Neturiu nė mažiausios abejonės, kad jei pavyktų tarybiniais metais kurtus pastatus išsaugoti, po kurio laiko jie įgautų visai kitokią vertę. Ir šių požymių jau yra.

 

Šio laikmečio pastatus reikėtų naikinti labai atsargiai: geriau įvardyti tuos, kurie mažiau vertingi, o ne tuos, kuriuos verta palikti, negriauti. Gedimino Baravyko projektuota Nacionalinė dailės galerija (NDG), vėliau rekonstruota pagal Audriaus Bučo, Dariaus Čaplinsko ir Gintaro Kuginio projektą, yra puikus architektūros prikėlimo naujam gyvenimui pavyzdys. Apšviestas „Lietuvos“ viešbučio bokštas man iki šiol gražiausias iš visų Vilniaus bokštų – kokia architektonika, struktūra! Man labai gražus architekto Alfredo Brusoko Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos priestatas Žygimantų gatvėje, abi architektų Eduardo Chlomausko ir Zigmanto Liandzbergio Antakalnio ligoninės, architekto V. Oleiničenkos Aukščiausiojo teismo rūmai Gynėjų gatvėje, taip pat architektų N. Ginzbergo ir L. Kazarinskio Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija. Iš statinių kaip labai elegantišką ir puikų darbą išskirčiau Žirmūnų tiltą. Itin stipri atrodo visa Gedimino Baravyko, Vytauto Edmundo Čekanauskokūryba. Turim ir vėlyvųjų tarybinių metų, jau postmodernistinio laikotarpio gerų pavyzdžių. Vienas pačių vertingiausių – Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio buvusi Valstybinė automobilių inspekcija Vilniuje, Giraitės gatvėje.

 

Iš naujausių didesnių projektų man didžiulį įspūdį daro Eugenijaus Miliūno mąstymas, puikiai atsiskleidęs Žalgirio arenos projekte – šis darbas savyje turi tai, kas leidžia pastatui išlikti labai ilgai. Džiaugiuosi pažintiniais takais (dalis jų mediniai) Lietuvos gamtiniuose rezervatuose, kuriais galima eiti, būti gamtoje, ja grožėtis – tai irgi yra statiniai, formuojantys bendrą šalies veidą. Galbūt net ne mažiau svarbūs nei Žalgirio arena. Svarbus yra statinių kontekstualumas. Platesnio konteksto suvokimo prasme, Andrė Baldi ir AKETURI ARCHITEKTAI Svencelės kempingo projektas, sužadinęs rytinę Kuršių marių pakrantę, yra tikrai labai kontekstualus. Tokiais laikau ir ankstesnius A. ir V. Nasvyčių darbus Gedimino prospekte: Vilniaus centrinį paštą, Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, „Neringos“ kavinę.

 

Nors esu vadinamas moderniu architektu, būsiu pirmasis, kuris sakys, kad reikia išsaugoti tai, kas yra išlikę. Tačiau Vilniaus senamiestyje ir daugelyje kitų vietų klesti vadinamasis atstatomasis stilius – senų namų muliažai. Neseniai išleistuose kataloguose nurodoma, kokia architektūra turėtų būti nacionaliniuose, regioniniuose parkuose:paveikslėliuose matome senąsias mūsų trobas su mažais langeliais, mažomis langinėmis. Tokius namus pagal mūsų aukščiausių institucijų reikalavimus siūloma statyti dabar. Mano supratimu, žmogui, kuris rentė sau namą prieš du šimtus metų, tikrai buvo labai gražu ir stūksantis ąžuolas, ir rūkai pavakare, ir miško vaizdas, ir pieva – jis tikrai norėjo su tuo būti, gyventi. Jei tik būtų galėjęs, tas žmogus būtų įsidėjęs daug didesnį langą, bet tuo metu tiesiog nebuvo įmanoma. Taigi, kokia logika to, kad dabartinis žmogus, galintis turėti didelį langą ir įsileisti nuostabų vaizdą į savo gyvenimą, vėl turi daryti tokius pačius langelius kaip prieš du šimtus metų? Mano pačiu giliausiu įsitikinimu, tai, ar statinys dera senamiestyje, regioniniame parke, lemia ne stilius, o architekto profesionalumas, mastelio pajautimas, medžiagiškumo supratimas.

 

Kalbant apie miestų plėtrą, labai svarbiu momentu tampa susitarimas, o susitarti mums nėra lengva. Negana to, susitarus reikia pasitikėti profesionalais – tai irgi nėra visuotinai priimtina. Vienas iš kultūringo žmogaus požymių – supratimas, kad visgi žinai ne viską. Šios kultūros trūkumas mūsų krašte turi labai didelės įtakos miestų vaizdui. Atgavus nepriklausomybę, buvome pavargę nuo nacionalizacijos, norėjome greitai atkurti teisybę, viską grąžinti, privatizuoti, o to rezultatas – Lietuvos paviršius, suskaidytas į mažas nuosavybes, ginamas Lietuvos Konstitucijos. Ir tai dažnai tampa didele kliūtimi strategiškam miestų infrastruktūros išvystymui, kuris yra būtinas patogiam, geram gyvenimui mieste.

 

Visiškai palaikau tuos architektus ir strategus, kurie kalba, kad mūsų miestai yra per daug ekstensyvūs. Vienintelis kelias į tvarią miestų ateitį yra jų tankinimas, o ne teritorijos plėtimas. Plečiant miestą geografiškai, nusavinamos gamtinės teritorijos, didinami infrastruktūros atstumai, o tai sukelia daug nepatogumų. Tuo tarpu jį tankinant, žmonės gyvena šalia darbo vietų, nereikia naujų tinklų, kelių, intensyvėja viešasis transportas, mažėja spūsčių, mažiau teršiama aplinka. Ir tai galima padaryti neprarandant žaliosios erdvės. To linkiu ir taip matau Lietuvos miestų ateitį.

Ar per nepriklausomybės metus jau spėjome sukurti lietuvišką architektūros stilių? Nežinau, ar mums iš viso reikia to norėti. Galbūt čia labiau tiktų žodis „identitetas“, juk stilius asocijuojasi su tuo, kas praeina, ilgainiui dingsta. Ar mes turime kažką, kas būdinga šiam kraštui? Matyt, kad taip, tik norint įvertinti, reikia daugiau laiko, didesnės distancijos. Vilnius ir kiti miestai per pastaruosius penkiolika metų pasikeitė tiesiog neįtikėtinai, tokių sparčių pokyčių Lietuvos istorijoje dar nėra buvę. Taigi, tikrai jau turime kažką, kas dar laukia įvertinimo ateityje.

 

 

 

Ar mes jau vakariečiai? Kokie mes esame šiandien, kiek mes su Vakarais susiję, tokia ir mūsų kultūra. Architektūra, mano nuomone, yra neatsiejama nuo gyvenimo. Vilnius nuo seno susijęs su Vakarais, čia buvo ir yra statomi aukštos architektūrinės kokybės pastatai. Įstoję į Europos Sąjungą, buvome įpareigoti pakelti savo architektūros kokybę energijos taupymo, naudingumo aspektu. Dabar vis drąsiau naudojamos naujausios projektavimo ir statybos technologijos.

 

Ar Lietuvos miestai pakankamai darniai plečiasi? O kas yra darni plėtra? Tai yra kompleksinis reiškinys – socialiniai, ekonominiai, gamtosauginiai, paminklosauginiai reikalavimai, į kuriuos architektai turi atsižvelgti kurdami darnią visumą. Darna išauga iš to, kaip apskritai gyvena žmonės: ar jie gyvena bendruomeniškai, ar jiems reikia bendravimo, ar jiems reikia bendrų kultūros erdvių. Didėja praraja tarp Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir mažų Lietuvos miestų. Didžiuosiuose miestuose, pastebiu, atsiranda vis daugiau gyvo gyvenimo, veikia socialinės kultūrinės erdvės, kur žmonės poilsiauja, kuria ateities planus, kur jie tiesiog jaučiasi vieniu – to miesto gyventojais. Mažuose miesteliuose dažnai stinga vietų, kur žmonės galėtų tarpusavyje pabendrauti, tiesiog pabūti...

 

Apie lyderius. Vilniuje vienu iš sėkmingiausių šiuolaikinės architektūros visuomeninių projektų laikyčiau „Swedbanko“ pastatą (arch. Audrius Ambrasas), kuris iš tiesų tapo Konstitucijos prospekto flagmanu. Šis komercinis pastatas Neries dešiniojo kranto kraštovaizdžiui suteikė daug ryškumo, padovanojo miestui nuostabią terasą. Taip pat puikus projektas yra Nacionalinė dailės galerija. Tai sektinas pavyzdys, kaip taktiškai architektūros patriarcho Gedimino Baravyko projektuotas muziejus architektų Audriaus Bučo, Dariaus Čaplinsko ir Gintaro Kuginio buvo darniai prikeltas naujam XXI amžiaus gyvenimui. Man labai patinka architekto Alfredo Trimonio ir bendraautorių projektuotas „Pirklių klubas“. Čia šiuolaikiškomis priemonėmis, tačiau darniai renovuotas istorinis pastatas. Tai – vienas gražiausių kontekstualumo pavyzdžių Lietuvoje.

 

Didžiuojuosi ir mūsų įmonės projektuotomis „Antakalnio terasomis“, kuriose gyvens keli tūkstančiai vilniečių. Iš pradžių sulaukėme daug skeptiškų nuomonių, ar gerai, kad išsikelia Lietuvos kino studija. Dabar įsitikinau, kad ta vieta yra tinkamiausia žmonėms gyventi. Unikali gamtinė aplinka, pušynas tapo džiaugsmu ir pasididžiavimu daugeliui čia įsikūrusių šeimų. Prieš pradėdami projektą, daug važinėjome po Šiaurės Europą, Vokietiją, Belgiją, Olandiją, Austriją – visur ieškojome darnaus ir oraus gyvenimo pavyzdžių. Visą patirtį sudėjome į šį projektą. Mums pavyko rasti tinkamą mastelį ir užstatymo intensyvumą. Projekto plėtotojas „MG Valda“ teisingai suformulavo užduotį, kurios esmė – kad visa komplekso teritorija, kiemai būtų patrauklūs žmonėms, kad galėtų jie ten sodinti sodelius, statyti vaikų žaidimų aikšteles. Beveik visas automobilių stovėjimo vietas numatėme požeminiuose automobilių garažuose. Neseniai atidarėme „Pušų terasas“, jau pradėjo kilti ir „Ąžuolų terasos“. Ne vienas gyventojas išreiškė padėką už projektą. Jie jau negali įsivaizduoti, kad galėtų gyventi kitur. Tas labai džiugina ir mūsų darbui suteikia daug prasmės.

 

Apie interjerus. Lietuviai yra tarp Rytų ir Vakarų. Kalbant apie interjerus, mes turime ir vakarietiško minimalizmo, dar nuo tarpukario laikų, Kauno tarpukario moderniosios architektūros genų, bet, kita vertus, turime ir rytietiškumo, prabangos, puošybos nuodėmių. Apskritai esame katalikai – dekoras sėdi mūsų viduje, daug daugiau šnekame negu dirbame, nemokame kalbėti koncentruotai, forma mums reiškia daug daugiau nei turinys. Pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje kūrėme prabangius interjerus, butaforiją, pavyzdžiui, Vilniaus Centrinio gastronomo interjerą, restoranus „Geležinis vilkas“, „Vidudienis“, nes tada bendros interjerų tendencijos buvo padaryti stiprų įspūdį. Šie interjerai buvo neracionalūs. Tuomet atrodė, kad jei sukursi prabangų interjerą, tai ir maistas bus skanesnis, ir prekės bus paklausesnės. Pasirodo, ne, interjeras neturi tiek daug reikšmės. Užeikite į šiuolaikinį restoraną ir pamatysite, kad jis dažniausiai labai demokratiškas, nors bus bandyta pagauti menines įžvalgas, bet itin kukliomis interjero priemonėmis. Pasirodo, svarbiausia restorane yra gero maisto kvapas, skonis, virtuvė, aptarnavimo kokybė, o ne dekoras. Dabar juntu atsiradusį visai kitą požiūrį į interjerą. Interjeras dabar nėra skirtas nustebinti, pasirodyti, prislėgti. Dabar jis pats nusilenkia klientui: „Tu esi čia karalius, būk kaip namie, jauskis čia gerai.“

 

Mus visus visada žavėjo ir žavi Vilniaus Senamiestis. Nuvažiavę į kitų šalių miestus, mes visada ieškome senamiesčio, labai retai kada mus sudomina nauji rajonai, nes dažniausiai jie neįdomūs, daugmaž tokie patys, kaip visur. Tie senamiesčiai, kurie sugeba atkurti, parodyti, pagausinti savo įvairovę, ir yra gerai tvarkomi. Įvairovė, mano manymu, yra tvarumo pagrindas. Senamiestyje gali atsirasti ir visai naujų pastatų, bet jie turi būti išaugę iš konteksto, draugiški kitiems pastatams, bet kartu ir nepataikaujantys. Jie turi turėti savo tapatybę, savo laikmečio kokybę. Vilniaus Senamiestyje pasigendu šiuolaikinių pastatų. Džiugu, kad Kauno Senamiestis sparčiai atsigauna. Unikali Kauno tarpukario modernioji architektūra gali tapti įdomiu ir gausiai lankytinu kultūros turistų maršrutu. Architektų pasaulyje yra milijonai ir jie visada nori pamatyti ką nors autentiško. Po karų ir rekonstrukcijų to autentiškumo Vakarų Europoje nėra tiek daug, taigi Kaunas būtų puikus turizmo objektas. Kaune jau prasidėjo judėjimas, siekiantis tinkamai restauruoti ir eksponuoti tarpukario architektūrą, bet kol patys miestiečiai nesididžiuos ir nesupras, kad tai yra didelė jų miesto vertybė, tol didelių pokyčių nebus.

 

Apie urbanistiką. Apskritai visos Lietuvos kontekste urbanistika yra praradusi savo reikšmę, nes mes dėl nuolat besikeičiančios valdžios negebame planuoti dešimtmečiais ar didesniais laiko tarpais į ateitį. Dar yra per daug vienadienių sprendimų. Didžiausia urbanistinė Lietuvos miestų problema – renovacija. Manau, kad realiai jos laikas jau pramiegotas, nes prabėgo beveik 30 metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo, o šiandien yra renovuota tik 5 proc. gyvenamųjų namų. Ką toliau su tuo daryti? Ateina laikas, kai namų bus nebegalima renovuoti, juos reikės griauti. O kaip griauti, kai jie yra privatizuoti? Tai, mano nuomone, yra milžiniška problema. Kita vertus, nueikite į tipišką daugiabučio kiemą: mašina lipa ant mašinos, nėra liftų, sudaužytos laiptinės, nėra jokios gyvenimo kokybės. Kuo toliau, tuo daugiau šie kvartalai sėda, zombėja, juose kyla vis didesnė socialinė įtampa. Galiausiai tokie namai patys pradės griūti, situacija pasidarys katastrofiška, tada teks barstytis pelenus ant galvos ir galvoti, kas kaltas?

 

Gal pats gyvenimas primeta tokią lėtą evoliuciją, kad mes vis vėluojame? Ar mes iš esmės priėjome Vakarus? Ne. Ar mes iš tiesų pasiekėme gerovę, ar mes pasiekėme aukščiausią architektūrinę kokybę? Tik iš dalies...

 

Kaip vertinu Lietuvos architektų mokyklas? VGTU man geriausia architektų mokykla. Labai vertinu ją dėl to, kad čia dėsto praktikuojantys architektai. Aukštosios mokyklos, kurios apsiriboja kažkada praktikavusių architektų paskaitomis, mano manymu, palaipsniui krenta žemyn. Kita vertus, manau, kad Lietuvos architektai neprisiima ryškesnio įsipareigojimo lyderiauti visuomenėje. Jie save mato kaip amatininkus, verslo atstovus, braižytojus. O architektas galėtų būti ateities matytojas, šviesuolis, kviečiantis visuomenę gyventi sąmoningiau, gražiau.

 

Kodėl aš esu visuomeniškas? Nes nebijau žmonių, su jais laisvai bendrauju, galbūt to išmokė muzika ir buvimas scenoje. Taip pat dėkoju savo likimui, kad teko domėtis daugeliu sričių, trejus metus buvau ir Lietuvos televizijos vadovas, penkerius metus dirbau Lietuvos architektų sąjungoje Kaune. Ar šiandien yra architektų-atlantų, kurių veikla stipriai veiktų šalies urbanistinius procesus, mūsų kultūrą, mūsų valstybingumą? Tokių architektų dabar yra mažai. Anksčiau buvo daugiau. Pavyzdžiui, Kazys Šešelgis, Vytautas ir Algimantas Nasvyčiai, Vytautas Čekanauskas, Gediminas Baravykas, Algimantas Mačiulis, Vytautas Brėdikis visuomenės gyvenime reiškė daug daugiau nei dabartiniai architektai. Šiuolaikinių architektų pavardžių, pastatytų objektų žmonės nežino. O, pavyzdžiui, Danijoje yra daug aukštesnė architektūrinė kultūra ir žmonės žino savo meistrus, savo architektus. Pas mus žino krepšininkus, o architektų nežino... Be abejonės, visų dievinamas krepšininkas, jei neįmes lemiamu momentu, gali tapti tautos priešu. O architektas, kuris sukūrė bjaurų pastatą, ar taps jis tautos priešu? Abejoju. Architektams nekeliami tokie aukšti reikalavimai, kokie keliami krepšininkams. Nemokami tokie honorarai. Štai kodėl turime pasaulinio lygio krepšinį ir vietinio lygio architektūrą. Taigi, kas yra Lietuvos elitas? Krepšininkai. Bet ne architektai.

 

Tačiau galime ir kitaip pažvelgti į architekto darbą. Architektūra yra tarnystė. Kaip muzikavimas. Tai yra taip pat tarnystė. Jei pasikviečiate muzikantą, jūs tikitės iš jo patirti gerų emocijų. Užsakovai ateina pas architektą su jiems rūpimu klausimu, ir architektas turi rasti gerų sprendimų. Su visa savo meistryste. Klaida, jei architektas ima galvoti, kad yra tiesiog nepakartojamas menininkas, o užsakovas neleidžia jam sužydėti. Pasitikėjimą būti savimi reikia užsitarnauti.

 

Kita vertus, nėra taip, kad architekto estetinis jausmas, meninis intelektas būtų nesusijęs su emociniu intelektu, su tam tikru ekologiniu, socialiniu intelektu. Tai susiję. Nesu snobas, bet, kalbant apie architektūrą, man gali būti negražu vien dėl to, kad tai yra kvaila. Jei neišspręsta, nefunkcionalu, tai man ir negražu.

 

Ar kas nors Lietuvoje keisis? Niekas nežino. Mes turime iliuziją, kad viskas turi turėti progresą, viskas turi gerėti. Bet ar tikrai taip turi būti? Iš tiesų, kaip tikina sociologai, dauguma žmonių… kvailėja. Atsirado technologijos, kurios pakeičia intelektą. Dabar gali brūkštelėti į savo mobilųjį lyg į Aladino lempą ir bet ką gauti, jau nebereikia net mokėti daugybos lentelės... Nereikia jokių pastangų žinoti ir prisiminti, nes viskas yra suteikiama per išmaniąsias technologijas. Tai, viena vertus, labai gerai, kita vertus, labai grėsminga. Kiek žmogus turi būti sąmoningas, kad galėtų išlaikyti savo smalsumą, norą tobulėti, kai tam nebėra jokių natūralių paskatų... Paprasta užsidirbti pinigų, paprasta nueiti į parduotuvę, ir taip ratas užsidaro...

 

Ar galėčiau numatyti Lietuvos ir Vilniaus ateitį? Negalėčiau. Ji ne nuo architektūros priklauso. Jei nebus didelių kataklizmų, jei bus rastas Europos tapatybės krizės įveikimo receptas...

 

Visur juntama įtampa... O architektūra, tarsi gražus oreivio balionas, reikalauja giedro ir ramaus dangaus.

 

 

 

 

Architektūra yra materializuotas žmonių gyvenimo būdo atspindys. Žvelgiant iš Lietuvos architektūros istorijos konteksto, tie laikotarpiai, kurie buvo brandesni, davė ir brandesnę architektūrą. Lietuva nuo viduramžių yra neatskiriama Vakarų Europos dalis. Turime visų stilių pastatų, būdingų Vakarų Europai. Laikas senuosius stilius ištrynė, tačiau dar turime daug baroko, klasicizmo, neoklasicizmo pavyzdžių, modernizmo.

 

Aukštai architektūrinei kokybei pasiekti reikia ir tokios pat aukštos ekonomikos ir atitinkamo kultūrinio konteksto. Diktuoti pasauliui madas mums šiandien būtų per sunku. Bet, kalbant apie meninės raiškos pasiekimus per 26-erius Nepriklausomybės metus, man atrodo, kad mūsų architektai atitinkamai suvokė ir atspindėjo nepaprastą nepriklausomos Valstybės atstatymo kontekstą.

 

Mūsų regionui būdinga kontekstuali architektūra ir natūralios prielaidos jos gimimui. Skandinavų architektūra gimė iš jų klimato zonos, gamtos, visuomenės, pasiekusios bendrą kultūrinę brandą... Tokioje aplinkoje ir gali atsirasti Alvaro Alto architektūra. Tam, kad susiformuotų kokia nors specifinė architektūros kryptis ar stilius, reikalinga atitinkama kultūrinio indentiteto raiška.

 

Trys dešimtmečiai šalies architektūrai yra ir didelis, ir trumpas laikotarpis. Pavyzdžiui, per trisdešimt metų vietoje beduinų gyvenvietės buvo pastatytas šiuolaikinis megapolis Dubajus arba Kazachstane pastatyta nauja sostinė Astana. Todėl įvertinti mūsų pasiekimus nėra paprasta. Buvo laikotarpis, kai statėme sporto arenas, o pastaruoju metu statome apžvalgos bokštus... Deja, vertinant šiuos pasiekimus bendrame šalies ekonominio ir demografinio lygmens kontekste, prioritetai šiandien atrodo labai diskutuotini.

 

Kaip galima vertinti pokyčius kitose srytise? Per mažai dėmesio buvo skirta naujų mokyklų, darželių statybai. Galima pasiteisinti tuo, kad lėšos buvo skirtos esamų mokyklų renovacijai. Taip, dabar suremontuotose mokyklose nepučia vėjas ir šilta, bet mes vis tiek turime per mažai pastatų, kuriuose būtų įvykdyti aukščiausius reikalavimus atitinkantys struktūriniai pokyčiai. O juk aukščiausius standartus atitinkantys pastatai visų pirma rodo socialinę atsakomybę ir kultūrinę brandą. Galbūt vienintelis teigiamas pavyzdys yra aktyvi Balsių bendruomenė, inicijavusi naujos mokyklos statybą. Šiandien ši mokykla yra ne tik šiuolaikinė bendrojo lavinimo įstaiga, bet ir labai aktyvaus visuomeninio kultūrinio gyvenimo namai. Taigi, bendruomenė mato kokybinius pokyčius.

 

Džiugina, kad per paskutinįjį dešimtmetį buvo pastatyta daug naujų kokybiškos architektūros aukštųjų mokyklų pastatų Vilniuje ir Kaune. Ypač žavi Rolando Paleko, Gintaro Čaikausko, Remigijaus Bimbos Vilniaus universitetui skirti architektūros kūriniai.

 

Apskritai kokybiniai pokyčiai Vilniaus architektūroje labai ryškūs, ypač dešiniajame Neries krante. Komercinių pastatų kompleksai aplink savivaldybę Konstitucijos prospekte iki pat Lietuvos edukologijos universiteto žiedo yra koncentruota kokybiškai realizuotų ir vis dar realizuojamų architektūros objektų vieta. Išskirčiau architekto Audriaus Ambraso projektuotus prekybos centro „Europa“ ir banko „Swedbank“ pastatus. Labai vertinu sėkmingą architektų Audriaus Bučo, Dariaus Čaplinsko ir Gintaro Kuginio Nacionalinės dailės galerijos rekonstrukciją, kaip ypač taktišką ir pagarbią modernizmo paveldui.

 

Apie paveldą naujos architektūros kontekste. Praėjusio šimtmečio modernizmo architektūros paveldas, mano nuomone, šiandien yra per mažai įvertintas. Atsižvelgiant į mums primestą imperijos ideologinį kontekstą, lietuvių architektūra tuo metu gebėjo išsiveržti ir būti pavyzdys kitiems, pavyzdžiui, Vytauto Čekanausko, brolių Vytauto ir Algimanto Nasvyčių, Nijolės Bučiūtės, Romo ir Aušrelės Šilinskų, Gintauto Telksnio kūryba. Deja, jau esame praradę kai kuriuos vėlyvojo modernizmo statinius: N. Bučiūtės baldų parduotuvę, R. ir A. Šilinskų unikalų vandens bokštą Druskininkuose, daugumą nepakartojamų G. Telksnio pastatų.

 

Akivaizdu, kad pastarojo meto komercinis kontekstas užgožia paveldą. Užmiesčio degalinės ir stambūs komerciniai pastatai atsirado miesto centrinėje dalyje. Naujai verslininkų-plėtotojų kartai sunku įsivaizduoti praeinančių laikotarpių reikšmingesnių statinių prasmę. Manau, kad daug ko neteksime, jei šie pastatai bus nugriauti vien tik tam, kad vietoje jų kiltų nauji prekybos centrai. Prekybos tinklų atėjimas, pavyzdžiui, į Vilniaus urbanistinį audinį, kokybine prasme nėra įvertintas. Tai didžiausias šio laikotarpio pralaimėjimas. Mano nuomone, stambūs prekybos centrai neturėtų veržtis į istoriškai vertingą urbanistinį kontekstą. Istoriniai miestų centrai yra vertingi savo architektūrinio paveldo įvairove, juose prioritetas skiriamas pėsčiųjų judėjimui, o ne automobilių statymo aikštelėms prie savaitgalio apsipirkimo centrų. Ypač dėl to nukenčia XX a. II pusės geros architektūros pavyzdžiai.

 

Statant naujus komercinės paskirties statinius, verslininkų pagrindinis tikslas yra pelnas. Tam naudojamos įvairios priemonės. Viskas maksimaliai privalo būti racionalu, tad aukštesnės aplinkos ir architektūrinės kokybės ar statinių tvarumo klausimai tokios statybos procesuose dažniausiai nėra prioritetiniai. Kalbant apie valstybės finansuojamus objektus, mano nuomone, visgi neturime užsibrėžti tikslo statyti už mažiausią kainą. Ydinga, kai ta pati pirkimo metodika taikoma tiek trumpalaikiam inventoriui, tiek statiniams, kurie turi stovėti 100 ir daugiau metų. Pačiam teko realizuoti tokius objektus. Sudėtinga dirbti architektui, kai užsakovai samdo patį pigiausią statybininką, o statybininkai nori „atrasti“ pačią pigiausią pasaulyje medžiagą... Ypač apgailėtini rezultatai matomi visuomeniniuose pastatuose.

 

Architektams šis laikotarpis pakankamai sudėtingas. Jei pažiūrėsime, kaip žodyne apibrėžiama sąvoka „architektas“, rasime paaiškinimą – pagrindinis statybininkas. Bet šiandien statybų aikštelėse matome gerokai pakitusius santykius tarp statybos proceso dalyvių. Daug sprendimo galių tiek projektuojant, tiek ir realizuojant objektus yra gavę statybos valdytojai. Tai iš esmės keičia statybos proceso dalyvių santykius. Dažnai tenka projektuoti pastatus su užsakovais bendraujant per tarpininką. Kai sprendimų ir atsakomybės galios nėra proporcingos, pastebimas statybos procesų darnos ir, kai kuriais atvejais, statybos kultūros nebuvimas. O tai irgi daro nemažą įtaką kokybiškos aplinkos kūrimui.

 

Taip susiklostė, kad gyvenime dirbau daugiau prie tūrinių, bet ne urbanistinių projektų. Bet architektūrinė urbanistinė problematika yra neatsiejama. Ką manau apie idėją tankinti Vilnių? Man ne kartą teko mąstyti šiuo klausimu. Visgi esu šios krypties kritikas. Jei grįžtumėme prie XX a. pabaigos architektūros, turiu pasakyti, kad, nepaisant žemesnio lygio pastatų kokybės, požiūris į erdvę, kuri turi atsirasti aplink gyvenamąjį statinį, buvo gerokai palankesnis žmogui. Man ir šiandien Europoje geriausio miesto pavyzdys yra Helsinkis, kuriame urbanizuotos ir gamtinės aplinkos santykis yra pagrindinis prioritetas. Iš esmės XX a. pabaigoje buvo juntamas humaniškesnis požiūris į gyvenamąsias erdves. Šiandien, mano nuomone, juntamas grįžimas į XIX ar XX a. pradžią. Tankinimas savaime neišsprendžia kitų urbanistinių problemų, tik jas didina. Esant neišplėtotai visuomeninio transporto infrastruktūrai, miesto tankinimo rezultatai bus padidėjusi aplinkos tarša ir diskomfortas. Mes tankiname centrus, bet mūsų butai mažėja. Galima pažvelgti, kokie procesai vyksta Ukmergės gatvėje Vilniuje, kaip jaučiasi šiame rajone gyvenantys žmonės. Gyventojai natūraliai stengiasi bėgti nuo tokių erdvių. Akivaizdu, kad bandymas tankinti miestą nekelia aplinkos kokybės, dar blogiau – didina gyventojų atskirtį, o komercinė statyba pasiglemžia geriausias miesto vietas, kur galėtų atsirasti nauja mokykla, darželis ar bendruomenės centras.

Analizuojant bendrą Lietuvos urbanistikos situaciją, tenka apgailestauti, kad problema yra ne pati urbanistika, bet nestabdoma žmonių emigracija. Dabar galvoti apie pramonės ir gamybos plėtrą mažesniuose Lietuvos miestuose yra problemiška. Mes susikoncentravome į tris didžiuosius Lietuvos miestus: Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Tai, mano nuomone, yra urbanistinis pralaimėjimas, nes didelių miestų gyventojai, kilus įvairiems kataklizmams, yra labiausiai pažeidžiami.

 

Ar turime tipišką savo regiono architektūros mokyklą? Gyvename atvirame pasaulyje, tad mus pasiekia visos naujausios tendencijos. Per šį laikotarpį turime sukūrę tai, ką galėtumėme pavadinti gera architektūros mokykla mūsų šalies kontekste – mūsų absolventai nesunkiai integruojasi ir randa darbą Vakarų Europos rinkose. Bet kalbėti apie architektūros mokyklą, kuri suformuotų savo stilių ir meninę raišką, dar per anksti. Apie tai diskutavome VGTU Architektūros fakultete kurdami naują penkerių metų vientisųjų studijų programą. Reikia įvertinti savo kultūrinio ir klimatinio konteksto reikšmę, labiau vertinti savo medžiagas, baltiškumo geną mūsų sąmonėje, daugiau atsigręžti į mūsų etnografinį palikimą, išsiaiškinti, kodėl naudojame vienokias ar kitokias medžiagas. Pavyzdžiui, gyvenamųjų namų statyboje per mažai dėmesio skiriame moliui, jo vertingosioms savybėms. Mūsų klimatinė zona pasižymi labai ryškiais temperatūrų ir sezonų pokyčiais, o mūsų tradicinės statybinės medžiagos, pavyzdžiui, molis ir medis, savo inercija šią kaitą „išlygina“. Savito ir išskirtinio stiliaus atsiradimą galėtų stipriai paveikti didesnis dėmesys kultūriniam ir klimatiniam kontekstui, pagarba gamtinei aplinkai bei tinkamo gyventi ir dirbti konteksto suvokimas.

 

Mes patys turime jaustis stipresni, tuomet sukursime ir tokią architektūrą, kurią būtų galima identifikuoti kaip lietuviškąją. Brandžiai architektūrai reikalingas brandus gyvenimas.