Daugiau nei keturis dešimtmečius informacinių technologijų (IT) mokslų erdvėje praleidęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) profesorius Genadijus Kulvietis IT nesieja su neregėto masto naujovėmis. Net atvirkščiai – tvirtina, kad informatikoje per pastaruosius dešimtmečius mažai kas tepasikeitė. „Savo munduro taip pat nepakeičiau. Man tiesiog patiko matematika, vėliau modeliavimas“, – sako garsus informacinių technologijų specialistas, visgi svajojantis apie vieną IT naujovę – studentams paskaitas skaityti nuotoliniu būdu… iš miško, pilno rudeninių grybų. 

 

Nuo 1976 metų, kai Kauno technologijos universitete baigėte informatikos studijas, dirbate IT srityje. Kas yra informacinių technologijų specialistas ir ką ši specialybė atveria?
Informacinių technologijų specialistas – tai žmogus, padedantis perkelti į virtualų pasaulį įvairių sričių idėjas, kurios tampa suprantamos visiems. Grubiai tariant, jei jūsų minties nėra internete, vadinasi, jos apskritai nėra. Pavyzdžiui, net ir chirurgas operuojantis apendicitą netradiciniu būdu informaciją apie savo operaciją paviešina internete.

Informacinės technologijos yra visur, net grožio salonuose… Yra gryni informacinių technologijų specialistai ir tarpiniai specialistai, pavyzdžiui, geoinformatikai, bioinformatikai. Mano nuomone, dviguba specialybė būtų labai naudinga. VGTU šiemet išleisime informacinių paslaugų valdymo specialistus, kurie gaus informatikos ir verslo bakalauro laipsnį. 

O kalbant apie finansinį pagrindą, IT – vienintelė specialybė, leidžianti dirbti Lietuvoje ir gauti užsienietišką atlyginimą. Dabar vyrauja tokios rinkos tendencijos: ten, kur yra kvalifikuotų specialistų, ateina ir IT. „Barclays“, „Storie brandes“, „Axadelis“ – tai didelės amerikiečių kompanijos, įžengusios į Lietuvą. Kuo daugiau tokių kompanijų ateis, tuo daugiau bus darbo. Mūsų katedroje studijas baigę absolventai, dirbantys IBM, ABB, vykdo projektus Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, nors darbo procesas vyksta čia, Lietuvoje. Pavyzdžiui, CSC yra viena iš stambiausių IT kompanijų, kurianti milijonus projektų. Bet joje dirbantys lietuviai niekur nevažiuoja. O apskritai informacinės technologijos nesiskiria nuo kitų mokslų. 

Patraukli profesija, o visuomenėje vis sklando mintys, kad šių specialistų vis dar labai trūksta… 
Problema yra tokia, kad Lietuva neturi resursų parengti tiek specialistų, kiek jų reikia. IT specialistus ruošia daug mokyklų, bet kiekybė nelemia kokybės. Koks mūsų valstybės prioritetas? Kaip dabar įžvelgiu, prioritetu tapo profesinis mokymas. Jei mes norime pasaulyje konkuruoti kokybiškai atliekamu rankų darbu, tada turime ruošti daug mūrininkų ir pan. Tačiau jei mes norime pasaulyje konkuruoti informacinių technologijų srityje, tai ir turime didinti šį mokslinį, techninį potencialą. O didinti jį turime ruošdami aukščiausios kvalifikacijos specialistus: bakalaurus, magistrus, daktarus. Kuo daugiau išplėtotas šis potencialas, tuo Lietuva tampa konkurencingesnė.

Jūsų buvę mokiniai, IT specialistai, sėkmingai dirba užsienyje ir užima aukštas pareigas. Ar Jums negaila, kad jie savo potencialo neatiduoda Lietuvai?
Mes esame Europos Sąjungos nariai, o rinkoje darbo pasidalijimas neturi nacionalinių sienų. Ir tai vyksta visose srityse, ne tik informacinių technologijų. 

Kodėl IT specialistai taip veržiasi į užsienį?
Žmonės išmoksta dirbti ne lietuviškai, o pagal tarptautinius standartus. Į Lietuvą ateina kompanijos ir parodo, kaip reikia dirbti. Blogai, kad šios kompanijos nesiplečia. Tai susiję ir su tuo, kad nespėjame paruošti žmogiškųjų resursų. 

Nespėjame paruošti žmogiškųjų resursų, todėl, kad…
Pavyzdžiui, buvo nuspręsta įvesti informacinių technologijų egzaminą, kaip privalomą, stojant į informatikos specialybę. Tuo tarpu informacinių technologijų dalyko turinys mokyklose dar yra nesutvarkytas, kiekvienoje mokykloje dėstoma vis kitaip. Kadangi priėmimo į aukštąsias mokyklas situacija pasikeitė, daug mokinių nebenorėjo stoti į IT, todėl priėmimo rezultatai krito dvigubai. Kai kuriuose universitetuose ši specialybė buvo netgi panaikinta. Dabar kartu su kitais universitetais ir kolegijomis paruošiame tik pusę specialistų, kiek reikia rinkai. Apskritai, mano nuomone, universitetai ir švietimo sistema turi būti pati konservatyviausia sritis.

 

IT specialybė jauniems žmonėms šiandien turbūt asocijuojasi su krūva uždirbtų pinigų? Kam visgi nerekomenduojate studijuoti šių mokslų? 
Pagal statistiką informatikai uždirba gerokai daugiau už vidutinį vidurkį. Ir taip yra visame pasaulyje. Manau, kad tokių žmonių, kurie negalėtų studijuoti IT mokslų, nėra. Informacines technologijas gali studijuoti visi. Ypač magistrantūroje. Yra daug informacinių technologijų antros pakopos studijų, skirtų kitų specialybių absolventams.

 

Reikia, kad žmogus būtų gabus tinginys, kaip ir pridera visiems išradėjams. 

Kad kažką sugalvotų, jog nereikėtų nieko dirbti?
Atvirkščiai. Kad nepultų ko nors daryti. Kuo žmogus gabesnis tinginys, tuo geresnis informatikas.

O koks tada yra blogas informatikas?
Toks, kuris netingi. Nes jis puola ką nors daryti. Pavyzdžiui, įkišote savo banko kortelę bankomate, buvo apdorota turima informacija, o kažkur sėdintis „netinginys“ bandė patobulinti šį procesą… Tada jūs trypčiojate parduotuvėje eilėje ir negalite atsiskaityti už pirkinius. Čia priminčiau savo patirtį bendraujant su skandinavais. Skandinavai vis susitinka, kalbasi, kalbasi, susitinka, kol vieną kartą ima ir padaro, tuo tarpu mes, atvirkščiai – pirmiausia puolame asfaltuoti, paskui pramušame asfaltą, dedame vamzdžius, vėl užasfaltuojame, vėl griauname… 

Koks Jūsų požiūris į socialinius tinklus?
Mano požiūris į socialinius tinklus yra teigiamas, jauną žmogų visada užkariauja naujovės. Atsimenu laiką, kai atsirado pirmieji skaičiuotuvai. Visuomenėje buvo lygiai toks pat požiūris: „Oi, kalkuliatoriai užkariavo jaunimą, jie liks be smegenų!..“

Taigi, Jūsų nuomone, „Facebook’as“ nėra žalingas? Kur yra gebėjimo sustoti riba? 
Tai priklauso nuo žmonių išsilavinimo. Kaip juos išauklėjo tėvai, toks ir yra rezultatas. Vienas jaunas žmogus eina kiekvieną dieną sportuoti, kitas – stovi už namo kampo ir tyko su plyta… Tas pats vyksta ir socialiniuose tinkluose. Be to, bet koks žmonių susibūrimas jau yra socialinis tinklas. Skirtumas tik toks, kad tai ne virtualus tinklas.

Vadinasi, Jūsų nuomone, virtualumas yra natūrali mūsų gyvenimo tąsa?
Technologijos plečiasi. Tiesiog žmonės per trumpesnį laiką apdoroja daug daugiau informacijos. Štai seniau reikėdavo apeiti daug draugų, kad išsiaiškintumei rūpimą klausimą, o dabar užtenka tik panaršyti internete ar parašyti žinutę…

 

Mokslo prasme šuolio aš nepamačiau. Pavyzdžiui, yra tokie „manfreiminiai“ kompiuteriai, kurie gaminami jau 50 metų. Ne kiekvieną automobilį tiek laiko gamina, kiek šios rūšies kompiuterius. Pasikeitė gal tik dydžiai, kiekiai. Bet iš esmės tiek anksčiau, tiek dabar aš puslapį internete perverčiu sekundę, tik gal tame puslapyje kiek daugiau paveiksliukų… Tačiau informatikos mokslo prasme niekas nepasikeitė.

Niekas nepasikeitė?!
Taip, niekas nepasikeitė. Netgi atvirkščiai, kai kas net prisimena seną: kai kurias programavimo kalbas, 1960 metų idėjas, kurios realizuojamos tik dabar.

 

Prieš keletą metų už kartu su bendraautoriais padarytą darbą „Pjezomechaninės sistemos: teorija ir taikymas“ buvote apdovanotas mokslo premija. O kas yra pjezomechaninės sistemos?
Kas yra pjezomechaninės sistemos? Ar dar atsimenate gramofoną? Tai pjezomechaninė sistema, nes adatėlė vaikšto, spaudžia pjezokristalą ir išgauna garsą.

O kur tai gali būti pritaikoma šiandien?
Taigi gramofone. Senas ir geras daiktas (red. šypsosi).

O gal dar kur nors pritaikoma?
Tai pritaikoma „Samsung“, „Canon“ telefonų varikliukuose. Aš jų negaminu, tiesiog užsiimu modeliavimu, kuriu programinę įrangą.

Taikymo sritys plečiasi – šiandien pjezoelektriniai varikliai pradedami naudoti aviacijoje, automobiliuose, medicininėje inžinerijoje, net vaistų dozavimo ir transportavimo įrenginiuose. Aktyviai vystosi energijos gavimo būdai, pagrįsti tiesioginio pjezoefekto panaudojimu.

Esate Lietuvos mokslų akademijos narys. Kur link mokslo prasme Lietuvoje juda informacinės technologijos?
Labai sunku pasakyti, kas yra informacinės technologijos, tuo labiau Lietuvoje. Aš IT, kaip informatikos metodą, taikau mechatroninėms ir pjezomechaninėms sistemoms. Kiti tyrėjai jį taiko kitose srityse, todėl Lietuvoje galima kalbėti apie atskiras IT mokslo mokyklas. Tai lemia kelios priežastys. Pirmiausia, lietuviškai industrijai reikia vidutinių žinių. Lietuvos verslininkams nereikia mokslų daktarų. O programuotojus pradeda ruošti net profesinės mokyklos. Ši tendencija, mano nuomone, nėra gera. Juk nenorite, kad chirurgas, parengtas profesinėje mokykloje, jums atliktų kad ir nesudėtingą operaciją, pavyzdžiui, operuotų apendicitą? Kadangi IT sistema veikia tinkluose, informatikų padarytos klaidos, per menka kvalifikacija gali turėti rimtų pasekmių… Taigi, manau, nėra ko džiaugtis, kad žmonės po universiteto renkasi profesinį mokymą. 

Pavyzdžiui, Italijoje ar Vokietijoje jauni žmonės baigia universitetą, doktorantūros studijas ir eina dirbti į įmones. Jie yra naudingi įmonėms, nes aukštųjų technologijų gamybai reikalingi aukščiausios kvalifikacijos specialistai. Iš industrijoje dirbančių daktarų reikalaujama ne mokslinių straipsnių, o inovatyvių sprendimų ir pačių naujausių mokslo žinių.
Anksčiau Lietuvoje patyrę konstruktoriai, atėję į universitetą, gaudavo docento laipsnį, tuo tarpu šiandien „Microsoft“ vadovas, atėjęs į IT katedrą, turėtų apsišarvuoti kantrybe, kol pereitų ilgą atestacijos mechanizmą. Iki tol jis galėtų dirbti tik asistentu. O asistentas juk net negali skaityti paskaitų. 

Pirmiausia turi būti pastovumas. O į politiką galėtų ateiti gabūs tinginiai, kurie nepultų įvedinėti naujų apmokėjimo sistemų ir t. t. Reikėtų jiems daryti tai, ką iš esmės daro informatikai – modeliuoja, tikrina, analizuoja. Tai informatikoje vadinama veiklos analize. 

Ar, Jūsų nuomone, vienas mokslininkas gali daug nuveikti? 
Baigėsi laikai, kai vienas mokslininkas galėdavo ką nors nuveikti. Kita vertus, Lietuvoje nėra tokių stambių mokslinių kolektyvų, kurie galėtų realizuoti didelės apimties užsakymą, pavyzdžiui, paleisti raketą į kosmosą. Tam reikia labai daug žmonių. Man yra tekę dirbti „Vibrotechnikoje“, kurioje tuomet dirbo 360 žmonių. Ir kiekvienas dirbo savo darbą: informatikai skaičiavo, eksperimentatoriai atlikdavo eksperimentus ir t. t.

Ar Lietuvos informatikai, Jūsų nuomone, turi kokį nors išskirtinį bruožą?
Mes visi turime bendrą informatikos bazę, bet stipriai skiriamės vieni nuo kitų. Mes skiriamės ir nuo Vilniaus, ir nuo Kauno technologijos universitetų. Skirtingi bruožai susiformuoja per mokslo požiūrį, kiekvienas užimame savo nišą. Juk ir iš skirtingų mokyklų mokiniai išeina skirtingi. Kiekvienas universitetas palieka savo žymę. 

Tautinio akcento informatikoje turbūt nerastumėme. Vienintelis nacionalinis dalykas – mūsų kultūra. Esu Informacinių technologijų standartizacijos technikos komiteto pirmininkas. Bendromis pastangomis bandome standartizuoti lietuvių kultūros savitumus, pavyzdžiui, kur klaviatūroje turėtų būti lietuviška raidė ą.

O kaip pavyksta lietuvinti informatikos terminus?
Standartizacijos departamentas turi terminų bazę, bet, deja, situacija yra tokia, kad kiekvienas mes galime parašyti po savo informatikos žodyną... Šiuo metu turime net penkis skirtingus informatikos terminų žodynus. Trūksta bendro reglamento. Bet, mano nuomone, jei Lietuvių kalbos komisija imtųsi standartizavimo, tai vargu ar tai pavyktų, nes terminai yra labai sudėtingi ir daugelį jų gerai suvokia tik informatikos specialistai.

Viena iš Jūsų mokslo sričių yra nuotolinis mokymas. 
Kartu su Kauno technologijos universitetu turime magistrantūros studijų programą Nuotolinio mokymo IT. Absolventai labai gerai įsidarbina. Jau išleidome daug laidų. Nuotolinis mokymas dabar įgyja didžiulį pagreitį, netgi tampa kasdienybe. 

Yra dalykų, kurie informacinių technologijų srityje Jus vis dar stebina?
Niekas nebestebina. Čia tik iš išorės atrodo, kad kas nors pakito. Iš tiesų niekas IT srityje iš esmės nesikeičia. Tiesiog kinta darbo našumas. Žmogus per tą patį laiką apdoroja daug daugiau informacijos, gali lengviau komunikuoti su aplinka. Gal kai atsiras vadinamieji biokompiuteriai, tuomet galėsime kalbėti apie pokyčius.