2020-05-08
Apie karantiną, visuomenės reikalą ir Lietuvos kelius
Parengė Tomas Kačerauskas, VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto Filosofijos ir kultūros studijų katedra
Karantinas – proga sustoti ir pamąstyti apie tai, kur atėjome ir kur norime eiti. Neįmanoma kalbėti išimtinai apie Lietuvos kelią: mūsų šalis juda drauge su kitomis Europos ir Vakarų pasaulio valstybėmis, nors nebūtinai lygiuodamasi į jas. Nuo antikos laikų demokratija siejama su viešuma: respublika ir reiškia res publica, visuomenės reikalą. Kitaip tariant, esame piliečiai tiek, kiek dalyvaujame puoselėdami savo valstybės kūrimo reikalą. Iki šiol negirdėtas karantino paradoksas tas, kad viešai nieko neveikdami daugiausia pasitarnaujame visuomenei – neapsikrečiame ir neapkrečiame kitų. Juk ne kiekvienas turi galimybę tapti apsauginių kaukių akcijos šaukliu.
Kalbant apie karantino precendentus, pirmiausia man šauna į galvą ne 2008 m. ekonominė krizė ar XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio ekonominė depresija, kurią atsimena nebent mūsų seneliai. Ryškiausias precendentas – labiau lokalus nei globalus – ekonominė blokada, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Panašu tuo, kad patyrėme ekonominių bėdų, kurios buvo primestos: tada – svetimos šalies, dabar – nenugalimos jėgos. Vis dėlto lieka atviras klausimas, ar ši jėga nebuvo išprovokuota žmogaus. Kalbant apie blokadą, mūsų reakcija buvo neįprasta, bet simptomiška. Pirma, blokadą sutikome entuziastingai (kito žodžio nerandu), nes tai buvo neoficialus mūsų suverenumo pripažinimas ir netgi signalizavo apie milžino ant molinių kojų kapituliaciją. Antra, mūsų jauna valdžia pakvietė įkurti blokados fondą. Buvome pakviesti atsikratyti sukaupto aukso, kad pasijustume laisvi nuo ekonominių bėdų?
Atgimimas apnuogino kontrastą tarp beribiškumo pojūčio ir siauro pasirinkimo plėtoti verslą. Atrodė, staiga mums atsivėrė pasaulis su visomis galimybėmis, viena (bet tik viena) kurių – plėtoti verslą. Kirbėjo abejonė – ar, pasirinkę vieną, neprarasime visų kitų? O gal atvirkščiai – verslininkai, protingi žmonės, suprantantys, kad pinigai neteikia laimės, yra donkichotai, bergždžiai kovojantys už visuomenės ekonominę gerovę ir dėl jos besiaukojantys? Prisiminkime Arvydą Šliogerį – judėjome greitkeliu, kuriame verslas, privatizavimas ir aferos sumišusios.
Ar laimę suteikia vien klestinti ekonomika? Kaip minėta, ekonominės blokados pamoka kitokia. Kuo garsi Lietuva? Dviem dalykais: pažangiais lazeriais ir dideliu savižudybių skaičiumi. Ar ir kaip tai susiję? Emigracija – dar vienas mus garsinantis rodiklis. Emigracija rodo mūsų judrumą ieškant ekonominės naudos ar bandymą aprėpti tai, kas neaprėpiama. Pasaulį? Vien katastrofos ir pandemijos verčia mus grįžti? Beje, grįžti ten, kur beveik nėra ekonomikos.
Ką gavome su nepriklausomybe? Ne tik žodžio ir veiksmo laisvę, bet ir atsakomybę. Paradoksalu, bet ši atsakomybė už savo šalį nėra lokali. Kur judame – link vartojimo laisvės, netgi viršijančios mūsų finansines galimybes, link pažangaus buvimo, laiduojančio technologijų plėtrą, o gal link katastrofos? Tarkime, ekologinės. Tol, kol jos nesustabdys kitos katastrofos? Ar mums būtinas koronavirusas, kad mūsų pasaulio tarša sumažėtų? Prisiminkime Algį Mickūną: lekiame ant pažangos tigro – nušokti neįmanoma, nes jis tave suės. Ar būsime suėsti, jei nušoksime nuo vartojimo ir ekonominės gerovės vaikymosi tigro?
Vis dėlto ne bėgimas, strimgalviais vaikantis ekonominės gerovės ar technologinės pažangos, o stabtelėjimas verčia mus kurti – ne tik ir ne tiek savo verslo strategijas, kiek savo gyvenimą, kurio dydis dabar matuojamas mažumu būnant su savo šeima namuose. Savižudybių daugiausia įvyksta ekonominės gerovės, o mažiausia – karų ir katastrofų metu. Koks didesnis mus pasiduoti verčiantis išbandymas – ekonominio klestėjimo ar ekonomikos žlugimo? Ar žlungančios kūrybinės industrijos signalizuoja apie kūrybos visuomenę? Kūrybos visuomenė įsivyraus tuomet, kai ateis tylios kūrybos metas, mums pergyvenus kūrybos infliacijos ir devalvacijos laikus?
Pabaigsiu keliais klausimais. Ar viruso lazeris sutelkė mūsų dėmesį į svarbiausius dalykus? Ar užklupęs virusas kaip tik neišryškino mūsų seniai sergančios visuomenės ligos simptomų? Ar nėra taip, kad sergame ne tik ir ne tiek gamtos eksploatavimo manija, kiek netinkamu mąstymu, kuriam pirmiausia reikia drenažo? Galbūt apsikrėtėme solidarumu, kai esame atskirti vieni nuo kitų? Galbūt platesnėmis – ne vien ekonominėmis – nuostatomis? Galbūt pradėjome labiau branginti gyvybę? Kas svarbiausia mūsų gyvenime? Jei vis dar manome, kad pinigai, galbūt juos turime kam nors paaukoti, pavyzdžiui, fondui, organizuojančiam pagalbą karantino metu? Karantino, kuris keistai verčia mus daugiau bendrauti, skaityti ir mąstyti? Tyliai kurti?
Karantinas – proga sustoti ir pamąstyti apie tai, kur atėjome ir kur norime eiti. Neįmanoma kalbėti išimtinai apie Lietuvos kelią: mūsų šalis juda drauge su kitomis Europos ir Vakarų pasaulio valstybėmis, nors nebūtinai lygiuodamasi į jas. Nuo antikos laikų demokratija siejama su viešuma: respublika ir reiškia res publica, visuomenės reikalą. Kitaip tariant, esame piliečiai tiek, kiek dalyvaujame puoselėdami savo valstybės kūrimo reikalą. Iki šiol negirdėtas karantino paradoksas tas, kad viešai nieko neveikdami daugiausia pasitarnaujame visuomenei – neapsikrečiame ir neapkrečiame kitų. Juk ne kiekvienas turi galimybę tapti apsauginių kaukių akcijos šaukliu.
Kalbant apie karantino precendentus, pirmiausia man šauna į galvą ne 2008 m. ekonominė krizė ar XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio ekonominė depresija, kurią atsimena nebent mūsų seneliai. Ryškiausias precendentas – labiau lokalus nei globalus – ekonominė blokada, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Panašu tuo, kad patyrėme ekonominių bėdų, kurios buvo primestos: tada – svetimos šalies, dabar – nenugalimos jėgos. Vis dėlto lieka atviras klausimas, ar ši jėga nebuvo išprovokuota žmogaus. Kalbant apie blokadą, mūsų reakcija buvo neįprasta, bet simptomiška. Pirma, blokadą sutikome entuziastingai (kito žodžio nerandu), nes tai buvo neoficialus mūsų suverenumo pripažinimas ir netgi signalizavo apie milžino ant molinių kojų kapituliaciją. Antra, mūsų jauna valdžia pakvietė įkurti blokados fondą. Buvome pakviesti atsikratyti sukaupto aukso, kad pasijustume laisvi nuo ekonominių bėdų?
Atgimimas apnuogino kontrastą tarp beribiškumo pojūčio ir siauro pasirinkimo plėtoti verslą. Atrodė, staiga mums atsivėrė pasaulis su visomis galimybėmis, viena (bet tik viena) kurių – plėtoti verslą. Kirbėjo abejonė – ar, pasirinkę vieną, neprarasime visų kitų? O gal atvirkščiai – verslininkai, protingi žmonės, suprantantys, kad pinigai neteikia laimės, yra donkichotai, bergždžiai kovojantys už visuomenės ekonominę gerovę ir dėl jos besiaukojantys? Prisiminkime Arvydą Šliogerį – judėjome greitkeliu, kuriame verslas, privatizavimas ir aferos sumišusios.
Ar laimę suteikia vien klestinti ekonomika? Kaip minėta, ekonominės blokados pamoka kitokia. Kuo garsi Lietuva? Dviem dalykais: pažangiais lazeriais ir dideliu savižudybių skaičiumi. Ar ir kaip tai susiję? Emigracija – dar vienas mus garsinantis rodiklis. Emigracija rodo mūsų judrumą ieškant ekonominės naudos ar bandymą aprėpti tai, kas neaprėpiama. Pasaulį? Vien katastrofos ir pandemijos verčia mus grįžti? Beje, grįžti ten, kur beveik nėra ekonomikos.
Ką gavome su nepriklausomybe? Ne tik žodžio ir veiksmo laisvę, bet ir atsakomybę. Paradoksalu, bet ši atsakomybė už savo šalį nėra lokali. Kur judame – link vartojimo laisvės, netgi viršijančios mūsų finansines galimybes, link pažangaus buvimo, laiduojančio technologijų plėtrą, o gal link katastrofos? Tarkime, ekologinės. Tol, kol jos nesustabdys kitos katastrofos? Ar mums būtinas koronavirusas, kad mūsų pasaulio tarša sumažėtų? Prisiminkime Algį Mickūną: lekiame ant pažangos tigro – nušokti neįmanoma, nes jis tave suės. Ar būsime suėsti, jei nušoksime nuo vartojimo ir ekonominės gerovės vaikymosi tigro?
Vis dėlto ne bėgimas, strimgalviais vaikantis ekonominės gerovės ar technologinės pažangos, o stabtelėjimas verčia mus kurti – ne tik ir ne tiek savo verslo strategijas, kiek savo gyvenimą, kurio dydis dabar matuojamas mažumu būnant su savo šeima namuose. Savižudybių daugiausia įvyksta ekonominės gerovės, o mažiausia – karų ir katastrofų metu. Koks didesnis mus pasiduoti verčiantis išbandymas – ekonominio klestėjimo ar ekonomikos žlugimo? Ar žlungančios kūrybinės industrijos signalizuoja apie kūrybos visuomenę? Kūrybos visuomenė įsivyraus tuomet, kai ateis tylios kūrybos metas, mums pergyvenus kūrybos infliacijos ir devalvacijos laikus?
Pabaigsiu keliais klausimais. Ar viruso lazeris sutelkė mūsų dėmesį į svarbiausius dalykus? Ar užklupęs virusas kaip tik neišryškino mūsų seniai sergančios visuomenės ligos simptomų? Ar nėra taip, kad sergame ne tik ir ne tiek gamtos eksploatavimo manija, kiek netinkamu mąstymu, kuriam pirmiausia reikia drenažo? Galbūt apsikrėtėme solidarumu, kai esame atskirti vieni nuo kitų? Galbūt platesnėmis – ne vien ekonominėmis – nuostatomis? Galbūt pradėjome labiau branginti gyvybę? Kas svarbiausia mūsų gyvenime? Jei vis dar manome, kad pinigai, galbūt juos turime kam nors paaukoti, pavyzdžiui, fondui, organizuojančiam pagalbą karantino metu? Karantino, kuris keistai verčia mus daugiau bendrauti, skaityti ir mąstyti? Tyliai kurti?