Viename Europos rytiniame pakraštyje, Lietuvos sostinėje Vilniuje, Pylimo gatvėje 26, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Senamiesčio rūmų vidiniame kieme, jau daugelį metų gyvuoja teatras studija "Palėpė'', vadovaujama režisieriaus Olego Kesmino.
Kitame Europos pakraštyje, visai netoli Atlanto vandenyno, Galisijoje, Santjago de Kompostelos miesto universitete, Casa da Balconada 6, gyvuoja Aula de Teatro, kuriam vadovauja  režisierius ir dramaturgas Roberto Salgueiro González.
Kažkada, prieš daugelį metų, šie du vyrai, ispanas ir lietuvis, visai atsitiktinai susitiko viename Europos universitetų teatrų festivalių ir pamatę vienas kito spektaklius, dalyvavusius programoje, suprato kokia ypatinga minties bendrystė juos sieja, kaip panašiai jie mato pasaulį, koks panašus jų požiūris į teatrą. Tokia buvo pradžia.

Santjagas. 24-tas tarptautinis universitetų teatrų festivalis, 2018 vasaris-kovas

Santjage jau tikras pavasaris. Žydi narcizai, slyvos, kamelijos, prie universiteto ant žalios žolės, saulėje susėdę šnekučiuojasi studentai, o visas miestas mirga nuo 24 tarptautinio universitetų teatrų festivalio afišų, jose įrašyta ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatro studijos "Palėpės" pasirodymo diena.   
Gal tai ir visai neįtikėtina, bet Santjage teatras studija "Palėpė" jau yra pakankamai žinomas vietinei teatro publikai, todėl ir šį kartą spektaklį vaidinant miesto municipaliniame teatre - tokiame nuostabiame, puošniame, auksuota drožyba papuoštais balkonais, nepaprasto grožio didžiule tapyta scenos uždanga ir jaukiomis teatro ložėmis -  lietuviai jautėsi kaip namie ir sulaukė nemažai žiūrovų dėmesio.
Teatras studija "Palėpė" suvaidino savo naują spektaklį "Apie bičiulius ir dar..." pagal Žemaitės apsakymą "Bičiuliai". Vaidino lietuvių kalba, tiesa, prieš spektaklį žiūrovams buvo perskaitytas trumpas įvadas apie Žemaitės literatūros pasaulį, jos kūrybos reikšmę mūsų tautiškumui bei spektaklio siužeto santrauka. Spektaklio metu nei vienas žiūrovas neišėjo iš salės, tiek tarptautinė festivalio publika tiek vietiniai teatro mylėtojai itin įdėmiai stebėjo veiksmą, gyvai reagavo į aktorių vaidybą.
Pasibaigus spektakliui po gausių aplodismentų žiūrovai atėjo pasveikinti aktorių į užkulisius, dėkojo jiems, diskutavo apie atskiras spektaklio scenas, žodžiu tikrai neliko abejingi tokiai, atrodo tolimai jiems pjesės medžiagai, kai kurie žiūrovai net bandė mokytis atskirus lietuviškus žodžius...


Vilnius, 19-tas tarptautinis universitetų teatrų forumas, 2018 gegužė

Tikėkimės, kad Vilniuje tuo metu taip pat bus tikras pavasaris, saulė kaip nors ištirpdys tokį gausų šios žiemos sniegą, kvepės žydintys klevai, žydės tulpės ir ievos, o visas Vilniaus miestas mirgės 19 tarptautinio universitetų teatrų forumo afišomis, kuriose bus įrašytas Aula de Teatro iš Santjago de Kompostelos spektaklis "Pasar por Nida" ["Kelionė į Nidą"].
Gal ir tai visai neįtikėtina, bet režisierius Roberto Salgueiro González, prieš metus su savo teatro trupe aplankęs Nidą, buvo tiek įkvėptas ypatingos Kuršių nerijos nuotaikos, kad parašė pjesę ir sukūrė pagal ją spektaklį, kurį žada parodyti Vilniuje 19 -to tarptautinio universitetų teatrų forumo publikai šį pavasarį. Tai tikrai turėtų būti siurprizas lietuviams, kurie tikėtina tikrai neliks abejingi šiam spektakliui. O lietuviškus žodžius girdėsime ir čia - 86-erių metų režisieriaus Olego Kesmino mama specialiai šiam spektakliui lietuviškai skaito Roberto Salgueiro González parašytus tekstus...

Epilogas

Visi žino, kad Santjagas de Kompostela piligrimų miestas. Miestas į kurį kasmet pesčiomis atkeliauja tūkstančiai piligrimų iš įvairiausių pasaulio vietų -  vieni ieškodami Dievo malonės, kiti sąvojo aš, treti gyvenimo prasmės, bet visus juos vienija tas pats piligriminis kelias vedantis pro Santjago šv. Jokūbo katedrą Atlanto vandenyno link, kur užkopę ant stačių uolų jie nusiauna savo sudėvėtus kelyje batus ir atsisėdę ant "Europos krašto" pajunta kiek daug jiems suteikė kiekvieno jų kelionė, kažkas pasikeičia kiekvieno jų sieloje ir sąmonėje. Ir dar jie pajunta įpatingą vienybę su tais kurie taip pat ėjo tuo keliu.
Toks piligriminis kelias vienija ir mūsų teatro trupes: lietuviai keliauja į Santjagą de Kompostelą atrasti save, pažinti savo identitetą ir pasidalinti juo su teatrine publika, o ispanai ieško savęs Vilniuje, Nidoje...
Ir tie ir kiti grįžę namo tampa dvasiškai stipresni, kūrybingesni, pajutę gyvenimo pilnatvę ir atsikratę neteisingų minčių, kaip tų sudėvėtų batų...

                                                    Rasa Kriščiūnaitė - Kesminienė