Išmanių ir klimatui neutralių kompetencijų centras
Išmanių ir klimatui neutralių kompetencijų centro naujienos
VGTU teatro studija „Palėpė“ keliavo į Santjagą de Kompostelą

2018-03-07
VGTU teatro studija „Palėpė“ keliavo į Santjagą de Kompostelą
Viename Europos rytiniame pakraštyje, Lietuvos sostinėje Vilniuje, Pylimo gatvėje 26, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Senamiesčio rūmų vidiniame kieme, jau daugelį metų gyvuoja teatras studija „Palėpė“, vadovaujama režisieriaus Olego Kesmino.
Kitame Europos pakraštyje, visai netoli Atlanto vandenyno, Galisijoje, Santjago de Kompostelos miesto universitete, Casa da Balconada 6, gyvuoja Aula de Teatro, kuriam vadovauja režisierius ir dramaturgas Roberto Salgueiro González.
Kažkada, prieš daugelį metų, šie du vyrai, ispanas ir lietuvis, visai atsitiktinai susitiko viename Europos universitetų teatrų festivalių ir pamatę vienas kito spektaklius, dalyvavusius programoje, suprato kokia ypatinga minties bendrystė juos sieja, kaip panašiai jie mato pasaulį, koks panašus jų požiūris į teatrą. Tokia buvo pradžia.
Santjage jau tikras pavasaris. Žydi narcizai, slyvos, kamelijos, prie universiteto ant žalios žolės, saulėje susėdę šnekučiuojasi studentai, o visas miestas mirga nuo 24 tarptautinio universitetų teatrų festivalio afišų, jose įrašyta ir VGTU teatro studijos „Palėpės“ pasirodymo diena.
Gal tai ir visai neįtikėtina, bet Santjage VGTU teatras studija „Palėpė“ jau yra pakankamai žinomas vietinei teatro publikai, todėl ir šį kartą spektaklį vaidinant miesto municipaliniame teatre – tokiame nuostabiame, puošniame, auksuota drožyba papuoštais balkonais, nepaprasto grožio didžiule tapyta scenos uždanga ir jaukiomis teatro ložėmis – lietuviai jautėsi kaip namie ir sulaukė nemažai žiūrovų dėmesio.
VGTU teatras studija „Palėpė“ suvaidino savo naują spektaklį „Apie bičiulius ir dar...“ pagal Žemaitės apsakymą „Bičiuliai“. Vaidino lietuvių kalba, tiesa, prieš spektaklį žiūrovams buvo perskaitytas trumpas įvadas apie Žemaitės literatūros pasaulį, jos kūrybos reikšmę mūsų tautiškumui bei spektaklio siužeto santrauka. Spektaklio metu tiek tarptautinė festivalio publika, tiek vietiniai teatro mylėtojai itin įdėmiai stebėjo veiksmą, gyvai reagavo į aktorių vaidybą.
Pasibaigus spektakliui po gausių aplodismentų žiūrovai atėjo pasveikinti aktorių į užkulisius, dėkojo jiems, diskutavo apie atskiras spektaklio scenas, kai kurie žiūrovai net bandė mokytis atskirus lietuviškus žodžius.

Tikėkimės, kad gegužės mėnesį, kai Vilniuje vyks 19-tas tarptautinis universitetų teatrų forumas, taip pat bus tikras pavasaris, saulė kaip nors ištirpdys tokį gausų šios žiemos sniegą, žydės tulpės ir ievos, o visas Vilniaus miestas mirgės universitetų teatrų forumo afišomis, kuriose bus įrašytas Aula de Teatro iš Santjago de Kompostelos spektaklis „Pasar por Nida“ (lt. Kelionė į Nidą).
Režisierius Roberto Salgueiro González, prieš metus su savo teatro trupe aplankęs Nidą, buvo tiek įkvėptas ypatingos Kuršių nerijos nuotaikos, kad parašė pjesę ir sukūrė pagal ją spektaklį, kurį žada parodyti Vilniuje 19-to tarptautinio universitetų teatrų forumo publikai šį pavasarį. Lietuviškus žodžius girdėsime ir čia – 86-erių metų režisieriaus O. Kesmino mama specialiai šiam spektakliui lietuviškai skaito Roberto Salgueiro González parašytus tekstus.
Visi žino, kad Santjagas de Kompostela piligrimų miestas. Miestas į kurį kasmet pėsčiomis atkeliauja tūkstančiai piligrimų iš įvairiausių pasaulio vietų – vieni ieškodami Dievo malonės, kiti – savojo aš, treti –gyvenimo prasmės, bet visus juos vienija tas pats piligriminis kelias vedantis pro Santjago šv. Jokūbo katedrą Atlanto vandenyno link, kur užkopę ant stačių uolų jie nusiauna savo kelyje sudėvėtus batus ir atsisėdę ant „Europos krašto“ pajunta, kiek daug jiems suteikė kiekvieno jų kelionė, kažkas pasikeičia kiekvieno jų sieloje ir sąmonėje.
Toks piligriminis kelias vienija ir mūsų teatro trupes: lietuviai keliauja į Santjagą de Kompostelą atrasti savęs, pažinti savo identitetą ir pasidalinti juo su teatrine publika, o ispanai ieško savęs Vilniuje, Nidoje.
Ir tie, ir kiti grįžę namo tampa dvasiškai stipresni, kūrybingesni, pajutę gyvenimo pilnatvę ir atsikratę neteisingų minčių, kaip tų sudėvėtų batų.
Tekstą parengė Rasa Kriščiūnaitė - Kesminienė
Kitame Europos pakraštyje, visai netoli Atlanto vandenyno, Galisijoje, Santjago de Kompostelos miesto universitete, Casa da Balconada 6, gyvuoja Aula de Teatro, kuriam vadovauja režisierius ir dramaturgas Roberto Salgueiro González.
Kažkada, prieš daugelį metų, šie du vyrai, ispanas ir lietuvis, visai atsitiktinai susitiko viename Europos universitetų teatrų festivalių ir pamatę vienas kito spektaklius, dalyvavusius programoje, suprato kokia ypatinga minties bendrystė juos sieja, kaip panašiai jie mato pasaulį, koks panašus jų požiūris į teatrą. Tokia buvo pradžia.
Santjage jau tikras pavasaris. Žydi narcizai, slyvos, kamelijos, prie universiteto ant žalios žolės, saulėje susėdę šnekučiuojasi studentai, o visas miestas mirga nuo 24 tarptautinio universitetų teatrų festivalio afišų, jose įrašyta ir VGTU teatro studijos „Palėpės“ pasirodymo diena.
Gal tai ir visai neįtikėtina, bet Santjage VGTU teatras studija „Palėpė“ jau yra pakankamai žinomas vietinei teatro publikai, todėl ir šį kartą spektaklį vaidinant miesto municipaliniame teatre – tokiame nuostabiame, puošniame, auksuota drožyba papuoštais balkonais, nepaprasto grožio didžiule tapyta scenos uždanga ir jaukiomis teatro ložėmis – lietuviai jautėsi kaip namie ir sulaukė nemažai žiūrovų dėmesio.
VGTU teatras studija „Palėpė“ suvaidino savo naują spektaklį „Apie bičiulius ir dar...“ pagal Žemaitės apsakymą „Bičiuliai“. Vaidino lietuvių kalba, tiesa, prieš spektaklį žiūrovams buvo perskaitytas trumpas įvadas apie Žemaitės literatūros pasaulį, jos kūrybos reikšmę mūsų tautiškumui bei spektaklio siužeto santrauka. Spektaklio metu tiek tarptautinė festivalio publika, tiek vietiniai teatro mylėtojai itin įdėmiai stebėjo veiksmą, gyvai reagavo į aktorių vaidybą.
Pasibaigus spektakliui po gausių aplodismentų žiūrovai atėjo pasveikinti aktorių į užkulisius, dėkojo jiems, diskutavo apie atskiras spektaklio scenas, kai kurie žiūrovai net bandė mokytis atskirus lietuviškus žodžius.

Tikėkimės, kad gegužės mėnesį, kai Vilniuje vyks 19-tas tarptautinis universitetų teatrų forumas, taip pat bus tikras pavasaris, saulė kaip nors ištirpdys tokį gausų šios žiemos sniegą, žydės tulpės ir ievos, o visas Vilniaus miestas mirgės universitetų teatrų forumo afišomis, kuriose bus įrašytas Aula de Teatro iš Santjago de Kompostelos spektaklis „Pasar por Nida“ (lt. Kelionė į Nidą).
Režisierius Roberto Salgueiro González, prieš metus su savo teatro trupe aplankęs Nidą, buvo tiek įkvėptas ypatingos Kuršių nerijos nuotaikos, kad parašė pjesę ir sukūrė pagal ją spektaklį, kurį žada parodyti Vilniuje 19-to tarptautinio universitetų teatrų forumo publikai šį pavasarį. Lietuviškus žodžius girdėsime ir čia – 86-erių metų režisieriaus O. Kesmino mama specialiai šiam spektakliui lietuviškai skaito Roberto Salgueiro González parašytus tekstus.
Visi žino, kad Santjagas de Kompostela piligrimų miestas. Miestas į kurį kasmet pėsčiomis atkeliauja tūkstančiai piligrimų iš įvairiausių pasaulio vietų – vieni ieškodami Dievo malonės, kiti – savojo aš, treti –gyvenimo prasmės, bet visus juos vienija tas pats piligriminis kelias vedantis pro Santjago šv. Jokūbo katedrą Atlanto vandenyno link, kur užkopę ant stačių uolų jie nusiauna savo kelyje sudėvėtus batus ir atsisėdę ant „Europos krašto“ pajunta, kiek daug jiems suteikė kiekvieno jų kelionė, kažkas pasikeičia kiekvieno jų sieloje ir sąmonėje.
Toks piligriminis kelias vienija ir mūsų teatro trupes: lietuviai keliauja į Santjagą de Kompostelą atrasti savęs, pažinti savo identitetą ir pasidalinti juo su teatrine publika, o ispanai ieško savęs Vilniuje, Nidoje.
Ir tie, ir kiti grįžę namo tampa dvasiškai stipresni, kūrybingesni, pajutę gyvenimo pilnatvę ir atsikratę neteisingų minčių, kaip tų sudėvėtų batų.
Tekstą parengė Rasa Kriščiūnaitė - Kesminienė