„Man egzaminai nebuvo sudėtingi, kadangi buvau jiems tinkamai pasiruošęs. Tiesiog įdėjau labai daug darbo. Nuo pat pradžių, tik pradėjęs lankyti mokyklą, mokiausi sistemingai, nuo pirmų klasių stengiausi visas užduotis atlikti gerai ir laiku“, – sako VGTU bakalauro trečio kurso studentas. Savo ateitį siejantis su kelių ar geležinkelių projektavimu, Mariuš Voitkun dalijasi mintimis apie studijas universitete ir atskleidžia itin paprastas gero mokymosi taisykles.

 

 

Tiesiog įdėjau labai daug darbo. Nuo pat pradžių, tik pradėjęs lankyti mokyklą, mokiausi sistemingai, nuo pirmų klasių stengiausi visas užduotis atlikti gerai ir laiku (na, žinoma, būdavo ir išimčių, bet nedaug). Manau, kad tai turėjo lemiamą įtaką.

 

 

Pradinėse klasėse, žinoma, skatino tėvai. Vėliau stengiausi pats būti savo laiko šeimininkas, pats planavau visus savo darbus ir nenorėjau, kad kas nors į tai kištųsi.

 

 

Man egzaminai nebuvo sudėtingi, kadangi buvau jiems tinkamai pasiruošęs.

 

 

Baigiau Vilniaus rajono Rudaminos Ferdinando Ruščico gimnaziją lenkų mokomąja kalba.

 

 

Mums vertinimas buvo šiek tiek švelnesnis. Žiūrint iš laiko perspektyvos, tarsi itin sudėtinga ir nebuvo. Tiesa, tai, kad egzaminas bus suvienodintas, sužinojome tik baigę dešimt klasių. Tai, mano manymu, buvo kiek per vėlu. Nepaisant fakto, kad suvienodinus egzaminą lietuvių kalbos programa moksleiviams, besimokantiems jaunesnėse klasėse (iki 10), nepasikeitė, nes pagal naująją programą visa literatūra, reikalinga egzaminui, pereinama 11–12 klasėse. Taigi negalime skųstis, jog buvome blogiau paruošti negu mokiniai iš mokyklų lietuvių mokomąja kalba. O gramatiką bet kokiu atveju reikia mokėti. Beje, būtent gramatikos vertinimas ir buvo švelnesnis, galėjome padaryti daugiau klaidų, negu moksleiviai iš lietuviškų mokyklų. Taigi, situacija tikrai nebuvo bloga. Tame, kad egzaminas buvo suvienodintas, problemos neįžvelgiu. Turbūt daugelis abiturientų tęs gyvenimą Lietuvoje, todėl natūralu, kad jiems reikia gerai mokėti lietuvių kalbą. Problemą įžvelgiu tik tame, kad sprendimas dėl egzamino suvienodinimo buvo pradėtas vykdyti galbūt kiek per anksti. Manau, dešimtoje klasėje moksleivis turi tiksliai žinoti, kokie egzaminai jo laukia.

 

 

Universitete tarsi daugiau laisvės... Mokykloje buvome įpratę užduotis atlikti jau kitai to dalyko pamokai. O universitete užduotys neretai yra daug didesnės apimties, bet ir atlikimo terminas ilgesnis. Tai leidžia planuoti pačiam, gali rinktis, kaip ir kada atliksi užduotis, kaip paskirstysi savo laiką. Kai buvome mokiniai, buvome įpratę, kad mokytojai kiekvieną dieną primindavo, jog reikia atlikti tuos ar anuos namų darbus. O universitete nėra didelių raginimų, todėl studentai kartais pajunta iliuziją, kad mokytis lyg ir nelabai reikia. O tai, žinoma, turi įtakos rezultatams.

 

 

Žinoma, iš pradžių buvo sunkiau suvokti studijų specifiką, bet vėliau įpratau. Stengiausi dirbti taip, kaip buvau įpratęs mokykloje. Tas temas, kurias studijuodavome per paskaitas, po paskaitų vėl „įtvirtindavau“ skaitydamas vadovėlius, kiek tai leisdavo laikas.

 

 

Buvo kiek baisu, nes nežinojau, kaip visa tai atrodys, bet tas nežinojimas vertė kuo geriau pasiruošti. Paaiškėjo, kad tai nėra taip baisu, kaip maniau.

 

 

Dauguma mokytojų buvo tikrai geri mokytojai, kurie rimtai žiūrėjo į savo darbą, gerai mokė ir ruošė egzaminams. Už tai jiems esu dėkingas.

Beje, mokykloje buvau įpratęs labiau pasitikėti vadovėliais nei mokytojais. Mokykloje vadovėliai buvo gerai pritaikyti prie mokymosi programos, skirtingai negu universitete, kur kartais reikia atsirinkti skirtingas temas iš skirtingų vadovėlių. Manau, geriausias sėkmingo mokymosi derinys yra tada, kai turi gerus mokytojus ir kai moki dirbti savarankiškai.

 

 

Dėstytojų yra labai skirtingų. Vieni reikalauja daugiau, kiti mažiau. Vieni puikiai moka aiškinti, kitiems tai sekasi sunkiau. Natūralu, jog studentai paprastai mėgsta tuos dėstytojus, kurių reikalavimai mažesni. Aš pats esu linkęs vertinti dėstytojus pagal tai, kiek jų dėstymas atitinka modulio programą.

 

 

Kai įstojau į šią specialybę, iš aplinkinių sulaukiau kritikos. Dėl to ir man pačiam kilo daug abejonių dėl savo pasirinkimo. Bet, kaip ten bebūtų, kelių ir geležinkelių sritis man patinka.

 

 

Mokytis užsienyje niekada rimtai neketinau. Į teisę nebuvau linkęs. Medicinoje savęs taip pat neįsivaizdavau...

 

Kai rinkausi specialybę, kai nagrinėjau galimų specialybių sąrašą, išsyk pasirinkau dvi mokslų grupes – fizinius ir technologinius mokslus. Daugiau norėjau taikomojo pobūdžio specialybės, todėl rinkausi iš inžinerijos mokslų. Specialybės klausimą sprendžiau dešimtoje klasėje, kai teko pasirinkti, kokių dalykų mokysiuosi vienuoliktoje bei dvyliktoje klasėse. Labai patiko matematika, gamtos mokslai, geografija, o ypač gamtinė geografijos dalis.

 

Viena iš pirmų minčių apie būsimą specialybę buvo meteorologija… Pasakiau apie tai vienai savo mokytojai, bet ji patikino, kad tiesiog neturėsiu darbo, ji patarė rinktis inžinerinius mokslus. Tuomet ir pradėjau domėtis inžineriniais mokslais.

 

Sužinojau, jog inžinerijos srities specialistų trūksta, todėl pasirinkęs šias studijas galiu tikėtis perspektyvaus darbo. Gavau lankstinuką su specialybių sąrašu, susidariau bendrą vaizdą, kokios yra specialybės. Iš pat pradžių atsirinkau aplinkos apsaugos ir transporto inžineriją. Tačiau, kalbant apie transportą, mane labiau domino transporto infrastruktūra, o ne pati technika. Kai vėliau atvažiavau į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Atvirų durų dieną, gavau reklaminę knygelę su visų specialybių sąrašu ir tik tuomet atkreipiau dėmesį į kelių ir geležinkelių inžinerijos specialybę. Taip pat mane dar sudomino ir miestų inžinerija. Baigdamas dvyliktą klasę jau žinojau, kad noriu stoti būtent į kažkurią iš šių dviejų specialybių. O netrukus galutinai nusprendžiau pasirinkti kelių ir geležinkelių inžineriją.

 

 

 

Žinoma, prieš kiekvieną egzaminą juntu kažkiek baimės. Baimė kyla turbūt dėl to, kad neaišku, kas tavęs laukia. Tačiau, kita vertus, būtent ta baimė verčia kuo geriau pasiruošti egzaminui. O kai esi tinkamai pasiruošęs, tai ir nesunkiai jį išlaikai.

 

 

Sunku pasakyti. Viena vertus, kai yra mažai teorinių paskaitų, tai ir gaunamos žinios yra paviršutiniškos. O tai nėra gerai. Kita vertus, kai mokaisi teoriją, bet nelabai įsivaizduoji, kaip visa tai atrodo praktikoje, irgi nėra gerai. Tad ir teorija, ir praktika yra svarbios.

 

 

Aš asmeniškai semestro metu nenorėčiau dirbti. Nes neįsivaizduoju, kaip galėčiau dirbti ir tuo pačiu spėti kokybiškai atlikti visas universitete gautas užduotis bei nuosekliai mokytis teoriją. Šią vasarą buvau įsidarbinęs VGTU Automobilių kelių mokslo laboratorijoje. Bet tik vasarą. Rudenį vėl pradėjau tik studijuoti.

 

 

Man medžiagų atsparumas, žiūrint iš laiko perspektyvos, nebuvo nei baisus, nei labai sudėtingas. Mano požiūris į šį mokomąjį dalyką panašus kaip ir į fiziką, kurią mokykloje labai mėgau. Studijuojant medžiagų atsparumą, svarbu jį mokytis nuosekliai, neatsiliekant nuo paskaitų, nes jeigu neišmokai vienos temos, gali būti daug sunkiau suprasti kitą.

 

Prisipažinsiu, aš pats kartais atsilikdavau nuo paskaitų, o geriausiai įsisavinu teoriją skaitydamas vadovėlį ir būtinai neskubėdamas. Būdavo taip, kad paskaitoje nespėju iki galo suvokti temos, o namuose jau yra kitų, skubesnių darbų, negu teorijos mokymasis. Ir taip, tiesą sakant, įsibėgėjus semestrui būna su daugeliu mokomųjų dalykų. Tada teoriją „pasiveju“ tik sesijos metu, prieš egzaminus. Bet taip daryti tikrai nėra gerai, stengiuosi to vengti.

 

Medžiagų atsparume, panašiai kaip ir fizikoje ar matematikoje, yra daug formulių. Besimokydamas šių dalykų stengiausi suvokti, kiek tai įmanoma, kiekvienos iš pagrindinių formulių esmę. Tokiuose moksluose neretai (bet, žinoma, jokiu būdu ne visada) būna taip, kad jeigu žinai teoriją, tai moki ir formulę, arba atvirkščiai, jei moki ir supranti formulę, tai suvoki ir teoriją. Būtent tokio pobūdžio mokslus labai mėgstu.

 

 

Patarčiau tiesiog rimtai pažvelgti į studijas ir neapleisti mokslų, kaip daro ganėtinai daug studentų iš mano aplinkos. Todėl nenuostabu, kad nemaža dalis studentų „iškrenta“, ir susidaro įspūdis, kad studijuoti tokiose specialybėse labai sunku. Bet iš tikrųjų nėra taip sunku, tiesiog į mokslus reikia žiūrėti atsakingai.

 

 

Pirmiausia stengiuosi teoriją mokytis kiek galima mažiau atsilikdamas nuo paskaitų. Tačiau šio principo idealiai laikytis pavyksta nebent semestro pradžioje, nes vėliau, kai jau reikia atlikinėti kursinius bei namų darbus, ruoštis kontroliniams darbams, tokiam nuosekliam visų dalykų teorijos mokymuisi lieka per mažai laiko. Tada dažniausiai darau paprastai: atsirenku dalykus, kurių teoriją ir toliau mokysiuos nuosekliai, kitus dalykus „atidedu“ iki tol, kol vėl turėsiu daugiau laiko, o per sesiją tą atsilikimą kompensuoju. Tad sesijos metu daugiau dėmesio tenka skirti dalykams, kuriems mažiau laiko skyriau semestro metu.

 

Ir semestro, ir sesijos metu stengiuosi mokytis beveik kiekvieną dieną, kartais po keletą valandų, kartais trumpiau – kaip pavyksta. Dėl informacijos įsisavinimo apimčių būna įvairiai – jeigu nereikia niekur skubėti, tai tada ją stengiuosi įsisavinti mažesnėmis apimtimis, o jeigu laikas spaudžia – tuomet didesnėmis. Taigi stengiuosi prisitaikyti prie situacijos.

 

 

Manau, kad prieš egzaminą svarbu pakankamai išsimiegoti. Todėl stengiuosi kuo mažiau mokymosi palikti paskutinei dienai prieš egzaminą, kad tą dieną nesunkiai spėčiau „įvykdyti planą“ ir vakare galėčiau ramiai eiti miegoti. Paprastai didelio jaudulio, trukdančio miegoti, nebūna.

 

 

Pirmiausia stengiuosi viską suvokti remdamasis logika, bet, žinoma, kartais mokausi ir mintinai.

 

 

Ko gero, tokį įsipareigojimą jaučiu. Turbūt tai man tapo savaime suprantamu dalyku. Kartais būna ir streso, kai matau, kad kažką atlikti ar išmokti bus sunku, arba kai bijau, kad pritrūks laiko.

 

 

Silpnųjų pusių tikrai savyje atrandu. Su kūrybiniais darbais man visuomet sunkiau sekdavosi, negu su „tiksliaisiais“ uždaviniais, bet, laimei, mokantis mano specialybėje to kūrybiškumo reikia ne itin daug. O mano požiūris į socialinius mokslus dažnai būna dvejopas, pavyzdžiui, teisės pagrindų modulis man netgi labai patiko, tačiau, jeigu tektų studijuoti teisę išsamiau, galbūt ji man patiktų daug mažiau. Manau, šiame modulyje tiesiog viskas buvo puikiai susisteminta, todėl ir įdomu buvo mokytis.

 

 

Tokių momentų tikrai būna. Bet mano požiūris į mokymąsi jau daugelį metų yra nusistovėjęs, tai tiesiog darau taip, kaip esu įpratęs. O kas mane paremia, sunku atsakyti. Turbūt tik aš pats, nes paprastai nesu linkęs apie tokio pobūdžio išgyvenimus pasakoti kitiems.

 

 

Mano atveju viskas pasiekta darbu. Bet turbūt skirtingais atvejais būna įvairiai. Galbūt tiems, kas mažiau dirba, daugiau įtakos turi kiti Jūsų minėti veiksniai.

 

 

Kol kas savo ateitį sieju su inžineriniu projektavimu. Kažkodėl man daugiau įdomus geležinkelių, o ne kelių projektavimas, bet dar nesu galutinai apsisprendęs.

 

 

Galbūt.

 

 

Esu baigęs Rudaminos meno mokyklą. Ten pradėjau groti akordeonu. Mane vis dar kviečia į mokyklos orkestrą. Dabar yra suformuotas ir akordeonistų mėgėjų orkestras, kuriame groja šią mokyklą baigę žmonės. Tačiau dažniausiai grojame visi kartu – ir mėgėjai, ir šios mokyklos dabartiniai mokiniai. Mūsų yra apie dvidešimt.

Dar patinka keliauti, pamatyti įrengtus kelius kitose šalyse. Šiemet keliaudamas buvau susižavėjęs greitkelio ruožu Varšuvoje, kuris įrengtas po permatomu stogu. Kol kas baigta įrengti tik trumpa šio kelio atkarpa.