Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius dr. Remigijus Venckus pristatė eksperimentinę parodą, sukurtą pagal garsųjį Stanislavo Lemo fantastinį romaną „Soliaris“ (1961). Paroda atidaryta Trakų gatvės galerijoje, Šiauliuose. Kūrinius bus galima apžiūrėti iki rugsėjo 23 d.

Per „Šiaulių dienas“  Trakų gatvės galerijoje atidarėte savo darbų parodą „Soliaris“ pagal to paties pavadinimo Stanislavo Lemo romaną.  Tam jus įkvėpė šis fantastinis-filosofinis romanas? 

Mano parodos pavadinimas išduoda, kad esu pakerėtas S. Lemo kūrybos. Nors apie šį romaną žinojau anksčiau ir mačiau ekranizacijas, tačiau jį perskaityti ryžausi tik praėjusiais metais. Naujoje parodoje nėra nieko atsitiktinio; nors mano kūryba dažnai atrodo kaip atsitiktinumas, tačiau kai jau eksponuoju kūrinius galerijoje, jokio atsitiktinumo nebelieka. Apmąstau ekspoziciją detaliai ir apgalvoju, kiek ir kokių vaizdų turiu dozuoti, kad žiūrovas patirtų panašiai tai, ką patiriu aš. Galiausiai pats S. Lemo romanas parašytas labai gerai apgalvojus jo struktūrą bei fantazijos suaktyvinimui yra skirtos labai pasvertos prasmių, nutylėjimų, paaiškinimų dozės. Skaityti S. Lemo kūrybą yra didžiulis malonumas.

Tai net ne fantastinis romanas, tai romanas apie mus, žmones – trapius ir didingus vienu metu, bet labiausiai persmelktus begalinės vienatvės. Ypač paskutinieji romano puslapiai atskleidžia vienatvę visu grožiu. Atrodo, kad vienišumas padauginamas iki begalybės. 

Mane taip pat sukrėtė neakivaizdžiai, bet subtiliai romane iškeltas klausimas apie tai, kas yra žmogus. Tikriausiai dėl to aš mintimis visada grįžtu prie S. Lemo. Kartais cituoju „Soliarį“ per paskaitas, kai su studentais pradedame diskusiją tapatumo klausimu.

Kadangi mano paroda atidaryta Šiaulių miesto gimtadienio metu, ji taip pat yra skirta ir miestui, jo žmonėms, mano draugams, bendraminčiams ir net puikiam praeities laikui, kurį išgyvenau Šiauliuose.

Kokius darbus eksponuojate ir kiek jų yra? Kur, kada ir kaip jie sukurti?

Fotografijų ciklą „Soliaris“ aš pradėjau kurti dar 2017 m. tarptautinio grafikos plenero Šiauliuose metu. Sukūriau keturis kūrinius. Vėliau ilgai svarsčiau, kaip šį ciklą pratęsti, kuo jis gali virsti, ir šią vasarą aš skyriau laiko jo išplėtimui.

Galiausiai sukūriau 23 kūrinius, kuriuos vargu ar galima vadinti fotografija, bet ir grafika nelabai pavadinsi. Nevaržiau savosios laisvės, kūriau galvodamas apie romane apibūdintą planetą Soliarį, kuri yra mąstantis vandenynas ir dauginantis kitų mąstančių būtybių prisiminimų ir išgyvenimų kopijas.
Mano fotografijose yra pavaizduotas neegzistuojantis pasaulis, jis kaip miražas, kaip vaiduoklių šokis, kaip kita planeta, tik kažkuo panaši į mūsiškę.

Galiausiai, mano kūriniai taip pat kelia klausimą apie tai, kas yra tikrovė ir apskritai, ar ji yra tikra. Pripažįstu, man patinka tas sukrečiantis netikrumo jausmas, kurį išgyvenu kurdamas ir besimėgaudamas vaizdais.

Parodos „Soliaris“ atidarymas Šiauliuose beveik sutampa su naujais mokslo metais VGTU, kur jūs nuo šio rugsėjo esate nebe docentas, o profesorius. Kiek nuo šiol šis aukščiausias pedagoginis vardas darys įtaką jūsų kūrybai ir šviečiamajai veiklai?

Profesorius tai tik pareigos, o aš vis dar esu Remigijus arba Remyga, kaip sako draugai. Galiausiai su kiekvienomis pareigomis asmuo turi ir daugiau įsipareigojimų.

Viena vertus, profesūra įpareigoja vykdyti ir tam tikrą visuomenės šviečiamąją veiklą. Antra vertus, profesoriui dera formuoti ir tam tikras tendencijas profesinėje veikloje bei jas sieti su akademiniu darbu.
Nuo šių metų mano padėtis labai keista. Esu menų profesorius Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedroje, kur mane supa aukšto profesionalumo skaitmeninių technologijų žinovai. Dėstau multimedijos ir kompiuterinio dizaino bakalauro studentams kartu su iš Šiaulių kilusia dailininke doc. Meda Norbutaite. Mūsų abiejų tikslas – technologijų studentams suteikti papildomų žinių apie technologijų taikymo metu kylančių estetinių problemų sprendimus. Taip pat specialiųjų efektų valdymą dėstau magistrantūros studentams.

Technologijų studentai yra labai įdomūs. Nors jie puikiai valdo priemones, geba jas analizuoti ir net patobulinti, tačiau suteikiant papildomų žinių apie technologijų pritaikymą ir galimus estetinius sprendimus jie randa savyje labai daug kūrybingumo ir patys nustemba savo drąsa.

Taigi, naujos pareigos ir technologinė aplinka mane verčia dar labiau domėtis medijų technologijų inovacijomis bei analizuoti technikos ir estetikos santykį, tobulinti savo meninės kūrybos kalbą ir su jos modeliais supažindinti studentus.

Visą interviu galite paskaityti „Šiaulių naujienose“