Laukdami gražaus 60-ojo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) jubiliejaus, toliau vartome senus laikraščio „Inžinerija“ numerius. Šiandien, minint sausio 13-ąją, į mūsų akiratį pateko dar 1997-aisiais publikuotas straipsnis „Prieš šešerius metus“, parengtas doc. dr. Viliaus Bartulio. Dalijamės ištraukomis, o visą tekstą rasite 1997 metų sausio 17 dienos Nr.1 „Inžinerijoje“.

„1991m. sausio 10 d. pavakare M. Gorbačiovas paskelbia ultimatumą Lietuvai: pasiduoti, tai yra geruoju atsisakyti nepriklausomybės, atstatytos 1990-ųjų kovo 11-ąją. Žvangina ginklais „Šiaurės miestelis“ Vilniuje. Po miestą pradeda važinėti šarvuotos karo mašinos. Žmonės prie Lietuvos Aukščiausios Tarybos budi ir dieną, ir naktį. Pradeda degti laužai – žiema, šalta. Lietuvos radijas ir televizija operatyviai pranešinėja naujausią informaciją: Sovietų desantas užėmė Spaudos rūmus, žurnalistai, priversti palikti net savo daiktus, išvaryti iš pastato. Puolant Spaudos rūmus sovietų kariškiai šaudo į gynėjus iš automatų. <...> Žmonės iš visos Lietuvos važiuoja budėti prie svarbiausių objektų: Aukščiausiosios tarybos, Vyriausybės rūmų, Centrinio telegrafo, Tarpmiestinės telefono stoties, Radijo ir televizijos komiteto, televizijos bokšto... Daugelis vilniečių, įsigiję portatyvinius radijo imtuvus, net gatve eidami seka radijo, televizijos pranešimus ir išgirdę, kokiam objektui gresia pavojus, lekia tenai. Iš netoli esančių VTU pirmųjų rūmų skubėdavo ir dėstytojai, ir studentai. Dėl sausio įvykių buvo nukelta sesija. Dėstytojai visą parą budėjo dekanatuose, mūsų – Technikos universiteto – studentai saugojo Tarpmiestinę telefono stotį.“



„Netrukus „svečių“ sulaukėme ir mes. Savanorių prospekte ties Tarpmiestine telefono stotimi sustojo iš miesto centro pusės atvažiavęs „mokyklinis“ autobusiukas GAZ-652. Iš jo pabiro vyrukai ir, šaudydami iš automatų trasuojančiomis kulkomis, ėmė bėgti į mūsų pusę. Matyt, mūsų apsauga atrodė įspūdingai: langai per visą sieną užblokuoti autobusais, įėjimas užtvertas žmonių sienos, stiklinės durys užbarikaduotos iš vidaus baldais, o už jų matyti daugybė ant laiptų sustojusių vyrų. Užpuolikai (matyt, tai buvo Makutinovičiaus sėbrai) bandė įsiveržti iš kitos pastato pusės, tačiau, perlipę per vartus užbarikadavusius sunkvežimius, nesurado, į kurias duris laužtis, tad paslampinėję po kelių minučių grįžo į autobusą ir nuvažiavo.

 

Kažkas, atėjęs nuo televizijos pastato, pasakė, kad ten buvo naudojamos dujos, dūmų užtaisai. Nusprendę, kad viduje esančius dujos greit išvestų iš rikiuotės, dalį studentų išvedėme į lauką. Antrąkart Tarpmiestinės telefono stoties niekas nebešturmavo. Žmonės grįžo prie laužų. <....>

Tą naktį Vilniuje nuo sovietų kariškių žuvo 13 žmonių, sužeistų užregistruota 114. Vėliau jų padaugėjo iki kelių šimtų.“



„Prie Aukščiausiosios Tarybos atsirado paminklas žuvusiems tą naktį, altorius. Prie stulpo žmonės kalė sovietinius karinius, partinius, komjaunimo bilietus, ženklelius, apdovanojimus. Praėjus šešeriems metams net nukentėjusiųjų žmonių emocijos prigeso, kai kas pasimiršo, o apie įvykius žinantiems tik iš televizijos ar kitų šaltinių, daug kas gal atrodo kaip filme, gal net netikroviškai.

1991-ųjų žiemą žmonės buvo nusiteikę labai ryžtingai, aiškiai suvokdami grėsmę budėjo, saugojo, šalo, rizikavo, rašėsi į savanorius, buvo nusiteikę daug ką padaryti, kad Lietuva gyventų geriau, kad ji būtų pilnavertė savarankiška valstybė.

Norėčiau ir linkėčiau, kad jaunimas, mūsų studentija niekada nepamirštų, kad norint rezultatų, reikia valios, užsispyrimo, pastangų, kad pažadus ir planus reikia vykdyti, ir kad negalima vadovautis vien asmeniniais interesais.“