Tuo metu, kai 1998–2002 metais ėjau universiteto mokslo prorektoriaus pareigas, sprendėme elementarius dalykus. Vienas iš tada svarbiausių tikslų buvo doktorantūros studijų sistemos sutvarkymas. Sprendėme tokius, kaip atrodytų dabar, eilinius klausimus: kas gali būti doktorantų vadovu, kokie jam turi būti keliami reikalavimai, kaip turi būti organizuojami egzaminai, atestacijos. Sprendėme daugelį tokių smulkmeniškų dalykų, kurie, beje, dabar yra prigiję.

 

Be abejonės, kitas tuo metu buvęs svarbus tikslas – integruotis į tarptautinę mokslininkų bendriją. Tuo metu mūsų bandymai integruotis į tarptautinį kontekstą buvo tam tikroje „saviveiklos“ fazėje, nebuvome įsprausti į jokius biurokratinius rėmus, viskas buvo mūsų pačių rankose. Dabar, žinoma, viskas pasikeitė, esame įsprausti į kietą reglamentą. Sunku atsakyti, kas yra geriau: ir laisvė turi savų privalumų, ir rėmai turi savų. Tuo metu mokslininkams dar nebuvo tiek aktualus publikacijų reikalavimas, tai buvo daugiau savanoriškas dalykas, ne prievolė. Nors jau tada buvo užuomazgų, kad mums reikia sureaguoti gerinant publikacijų lygį, siekti tarptautinio pripažinimo. Tas integravimosi į tarptautinę mokslo erdvę procesas vyko natūraliai. Save pradėjome lyginti su Vakarų mokslininkais tada, kai pradėjome gauti informaciją iš užsienio, kai tapo prieinami moksliniai straipsniai, kai mūsų mokslininkai tapo cituojami užsienio autorių. Kita vertus, ir Vakaruose kai kurie dalykai tobulėjo, pavyzdžiui, tikrai ne visi Vakarų universitetai norėjo formalizuoti mokslinę produkciją ir skaičiuoti ją pagal citavimus, žurnalų prestižą. Šį pokytį neabejotinai inicijavo Vakarų universitetai, pasaulio mokslo lyderiai.

 

Ką tuo metu mokslo vadyboje buvo sunkiausia pasiekti? Buvo sunku įrodyti, kad mokslas yra ne tik lygiavertė veiklos sritis, palyginti su studijomis, bet ir universiteto veidrodis.

 

Pagrindinė mokslo vertybė ir variklis buvo mokslininkų noras tapti profesoriais. Mano studijų laikais universitete buvo 8 profesoriai, tai buvo asmenybės, savo sukurtų mokslinių mokyklų lyderiai. Juos žinojo visi ir visur. Kiekvienas mokslininkas, tapęs profesoriumi, gaudavo ir „nerašytą“ įpareigojimą būti tam tikros srities mokslo mokyklos lyderiu. Tuo tarpu šiandienis profesorių skaičiaus didėjimas nėra lygus mokslinių mokyklų gausai. Profesorius tiesiog turi tenkinti tam tikrus nustatytus reikalavimus. Mūsų biurokratinė sistema suniveliavo profesoriaus vardą.

 

Lietuvoje per 25-erius Nepriklausomybės metus plėtėmės mokslininkų ir mokslo vardų skaičiumi, tačiau tai nereiškia, kad turime daugiau lyderių.

 

Mokslo vertybės per visus šiuos metus nepasikeitė, gal tik pasikeitė jų išraiškos priemonės. Jei turi idėjų, vadovauji doktorantams, esi cituojamas mokslo leidiniuose, tai ir esi tos srities lyderis. Tarybiniais laikais profesoriaus vardas buvo gaunamas ne tik už gebėjimus, bet ir už sėkmingai pereitą tarybinį biurokratinį mechanizmą, pavyzdžiui, dalis profesoriaus vardų buvo suteikiami tik Rusijoje. Ne kiekvienas gabus žmogus galėjo tapti profesoriumi. Todėl buvo noras išsivaduoti iš šių gniaužtų, turėti galimybę pačiam universitetui užauginti savo profesūrą. Bet, kai dabar pagalvoju iš laiko perspektyvos, mes dar nebuvome pribrendę galimybei patiems tvarkytis. Tada turėjome sukurti etinę, principinę vertinimo sistemą, o ne paversti tai „buhalterija“, prie kurios iš dalies artėjame.

Dar vienas svarbus aspektas – kas svarbiau: mokslinis straipsnis ar praktikoje įgyvendintas mokslo atradimas, mokslo teorija ar mokslo praktika? Abi pusės turi savo privalumų ir trūkumų. Teorijos ar praktikos ignoravimas yra blogai. Galima kalbėti tik apie proporcijas: galbūt teoretikams straipsnis yra pagrindinė vertinimo priemonė, o taikomųjų mokslų atstovams – taikomieji dalykai. Tik čia slypi ir dar vienas pavojus – taikymai mūsų sąlygomis netampa mokslu. Taip tiesiog inžinieriniai pasiekimai supainiojami su moksliniais. Tai, mano nuomone, yra Lietuvos mokslo problema. Tuo tarpu vakariečiai mokslininkai taikomuosius mokslus suvokia kaip esminius siūlymus, o ne techninius. Mano manymu, kai kuriais atvejais noras susikoncentruoti tik į taikomuosius aspektus sunaikina mokslo, kaip fundamentikos, idėją. Jei mokslas nėra pritaikomas praktikoje, jis Lietuvoje nustumiamas į antrąjį planą.

 

Kas lemia mokslo sėkmę? Atsitiktinumais netikiu. Žmogus turi daug domėtis mokslo sritimi. Atsitiktinumas gali būti tik toks: ar mokslininkas realizavo savo idėjas, ar ne. Kad eilinis žmogus patektų į mokslą, tokio atveju įsivaizduoti negalėčiau. Būnant prorektoriumi, įspūdį paliko bendravimas su būsimaisiais jaunais daktarais – Jurijumi Novickiu, Daliumi Navakausku, Šarūnu Pauliku, Valentinu Antonovič, Arnu Kačeniausku, Daliumi Mažeika, Algirdu Juozapaičiu ir kitais. Tai buvo žmonės, kurie paliko šviesų įspūdį. Tai, pasirodo, nebuvo atsitiktinumas. Šiandien jie yra daug pasiekę. Būdamas prorektoriumi, pirmininkavau Gintario Kaklausko, Romualdo Baušio, Marijono Bogdevičiaus habilitacijos procedūroms. Jie taip pat šiandien yra lyderiai, aplink save subūrę jaunus žmones.

 

Kuria linkme plėsis Lietuvos mokslas: globalizacijos ar identiteto paieškų? Manau, kad globalizacija yra neišvengiama, kitaip tiesiog būsime išmesti už borto. Jeigu nesi tarptautinių mokslų kontekste, esi niekas.

Žinoma, kitas klausimas, kokia proporcija mokslo tyrimai turi būti skirti Lietuvai. Tai priklausys nuo to, kuria linkme plėsis mūsų pramonė. Štai dabar dažnai būna taip, kad atliekame kokį nors užsakomąjį tyrimą, o mums atsako: „Ačiū, nebereikia, mes užsidarome…“ Būkime atviri patys sau: tai, ką mes deklaruojame apie lazerių mokslo pasiekimus, dar neturi itin didelės taikomosios vertės. Lazerių pramonė mūsų šalies biudžete tėra tik lašas jūroje. Be abejonės, Lietuvoje egzistuoja pora gerai dirbančių, Lietuvą garsinančių lazerių kompanijų, bet turbūt nėra taip, kad visas universiteto fakultetas dirbtų vien lazerių srityje. Mokslo srityje kiekvienas save reklamuoja kaip gali, bet perdėtas vienos ar kitos mokslo srities sureikšminimas nėra naudingas Lietuvai. Juk, pavyzdžiui, statybos, transporto inžinerija į biudžetą pinigų atneša daug daugiau.

Į tarptautinę areną, mano nuomone, išėjo Lietuvos fizikai ir biotechnologijų kūrėjai. Inžinieriai į tarptautinius technikos mokslus „įsirašo“ kiek sunkiau. Tai susiję su ribotomis taikymo galimybėmis, kurios susijusios su Vakarų įmonių užsakymais. Čia pastebiu ir optimistinių ženklų, bet ar mes jau esame tarptautinių technologijos mokslų dalis, šiek tiek abejoju. Mano nuomone, šiuo klausimu dar reikia padirbėti.

 

Ko labiausiai mokslo srityje reikėtų dabar? Kad kiekvienas eilinis dėstytojas suprastų, jog mokslas yra vidinis poreikis, o ne prievolė. Pastebiu reiškinį, kai dėstytojai galvoja: jei verčia ką nors padaryti, padarysiu. Bet tai nėra natūrali mokslininko egzistencijos dalis. Jei straipsnių rašymas ir publikavimas būtų natūralus visų doktorantų ir dėstytojų poreikis, mes turėtumėme dar geresnį mokslo lygį.

 

Kokios mokslo sritys mūsų universitete turi didžiausias galimybes plėstis? Visos, kuriose yra doktorantūros studijos. Ypač gerų perspektyvų įžvelgiu man artimesnėse statybos, mechanikos, medžiagų, informatikos, aplinkos inžinerijos kryptyse.

 

Mano asmenine nuomone, viena iš svarbiausių Lietuvos mokslo plėtros strategijų turėtų būti gabiausių žmonių skatinimas. Tuo metu, kai ėjau prorektoriaus pareigas, jaunus gabius žmones skatindavome duodami etatus, dabar, manau, atsiveria neblogos podoktorantūrinių studijų galimybės. Jos padeda subręsti mokslininkams. Svarbu, kad tarp doktorantų būtų konkurencija ir iš gabiausių būtų atrinkti patys gabiausi, kuriems būtų atvertos durys. Taip galėtumėme suformuoti mokslo mokyklas, kurios atstovautų Lietuvai tarptautiniame lygmenyje. Priemonės kitos, bet idėja išlieka ta pati – reikia skatinti talentus.