Iš tėvelių kalbų lyg per ūką prisimenu Vilniaus klausimo aptarimus. Ryškesni atsiminimuose Antrojo pasaulinio karo metai. Iš pradžių mūsų Biržų krašte buvo tylu, fronto linija pasislinko Rusijos link. Karo metu pas mano tėvus, ūkininkus, vokiečiams įsakius buvo atkelta iš Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) srities senyva moteris su dukra Tonia. Ji vėliau vokiečių buvo atskirta nuo motinos. Vokiečių okupacijos laikais, 1942 metais, pradėjau lankyti pradinę mokyklą. Į pamokas kiekvieną rytą tekdavo pėsčiomis eiti keturis kilometrus – tuo metu tai nebuvo toli...

 

Laikai ir valdžios keitėsi... 1946 metais baigiau pradinę mokyklą ir įstojau į gimnaziją. Teko nuomotis butą. Baigiau ne gimnaziją, o jau vidurinę mokyklą. Man besimokant 7-oje klasėje, likau gyventi Lietuvoje vienas iš šeimos. Tėveliai, paprasti ūkininkai, gyvenę iš savo darbo, 1950 metais buvo ištremti į Chabarovsko kraštą, o man pavyko pabėgti... Pokaryje užtekdavo kaimynams ką nors ne taip pasakyti ir...

 

Likau gyventi pas dėdę. Padėjo ir mamos mama, mūsų tada vadinama baba.

 

Gyvenau Pandėlyje. Beveik kiekvieną šeštadienį mūsų mokykloje vykdavo šokiai. Ateidavo ir poetas Paulius Širvys.

 

 

Ne, buvau laimės kūdikis. Žinoma, kiekviena karta turi savo sunkumų, problemų. Bet savo gyvenime sutikau labai daug gerų žmonių.

 

 

Pasirinkimas buvo paprastas. Mano kaimynai sakydavo: „Vaike, neik prie žmonių, aik prie gelažų.“ Turėjo galvoje tai, kad dėl ištremtų tėvų baigęs aukštąjį mokslą dirbti su žmonėmis ir siekti karjeros negalėsiu. Todėl pasirinkau studijas Kaune, Žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakultete. Buvo 9 stojamieji egzaminai. Mandatinė komisija tęsėsi 2 dienas. Galutiniame sąraše mano pavardės nebuvo... Tad buvau pašauktas į armiją, kurioje tarnavau trejus metus.

 

Iš pradžių tarnavau Saratove, vėliau – seržantų mokykloje Volgograde (tuometiniame Stalingrade). Buvome ruošiami geležinkelininkų kariuomenės reikmėms. Taip pat tarnavau ir Kazachstane – buvome plėšiniečiai, padėjome pastatyti siauruką geležinkelį, kurį vėliau perstatė į platųjį. Mačiau pirmąjį Kazachstano plėšinių derlių – stirtos grūdų!

 

Karininkai, sužinoję, kad esu baigęs vidurinę mokyklą ir gerai moku rusų kalbą, prašydavo pavertėjauti, kai nesusikalbėdavo su kitais lietuviais. Apie mus, lietuvius, sakydavo, kad esame sąžininga ir darbšti tauta, mus gerbė. Aišku, kasdienybėje visko pasitaikydavo, paprasti rusų kareivėliai ir nemcu (vokiečiu) pavadindavo... Bet vadinamosios dedovščinos nepatyriau.

 

Dar tarnaudamas armijoje ėmiausi veiksmų, kad galėčiau studijuoti. Tuo metu atleisdavo truputį anksčiau nuo karo tarnybos, jei ruošeisi studijuoti aukštojoje mokykloje. Kreipiausi į Kauno politechnikos institutą – tam tikros patirties jau turėjau, armijoje dirbau geodezininku. Nusiunčiau savo dokumentus ir gavau kvietimą atvažiuoti laikyti egzaminų. Visa laimė, kad armijos vadovybė demobilizavo mane ir leido išvykti.

 

Taip 1957 metų rugpjūčio pradžioje atsidūriau Kaune.

 

Tėvelis mirė 1955 metais, jo kapo vietos nežinau, o tuometė karinė vadovybė į laidotuves neišleido. Mama su broliu į Lietuvą grįžo 1958-aisiais. Brolį iš karto paėmė į kariuomenę, o mama įsikūrė tėviškėje. Per atostogas studijų metais parvažiuodavau. Mokėjau visus žemės ūkio darbus.

 

 

Labai gerai išlaikiau stojamuosius egzaminus. Mane pirmą pakvietė į mandatinę komisiją, kuriai vadovavo akademikas rektorius Kazimieras Baršauskas.

 

Statybos fakultete, kuris tada buvo įsikūręs Vyskupų rūmuose ir Kauno rotušėje (beje, mūsų paskaitos ten ir vykdavo), galima buvo rinktis tarp civilinės pramoninės statybos, architektūros (architektai studijavo 6 metus) ir žemės ūkio statybos. Pasirinkau civilinės pramoninės statybos studijas. Buvo 4 lietuvių grupės ir 1 rusų. 5 metų studijas baigiau su pagyrimu, arba raudonu diplomu. Kas yra ketvertas (penkiabalėje sistemoje), nežinojau. Gaudavau padidintą stipendiją. Buvau įpratęs gyventi kukliai, todėl papildomų uždarbių neieškojau.

 

Mano diplominio darbo užduotis buvo suprojektuoti sporto halę – apimant architektūrą, konstrukcijas, technologijas ir ekonomiką... Tuo metu diplominį visą pusmetį ruošdavome auditorijose, visi žinojome, ką daro kurso draugai, profesine prasme augome kartu.

 

 

Mūsų laikais vyravo planinis skirstymas. Paskyrimą galėjai gauti nebūtinai Lietuvoje. Mokslinį darbą pradėjau  pas akademiką Antaną Kudzį. Jis II kurse dėstė medžiagų atsparumą. Statybinių konstrukcijų dalyko mokė profesorius Anatolijus Rozenbliumas, jis irgi norėjo, kad likčiau dirbti Kaune, jo vadovaujamoje Gelžbetoninių konstrukcijų katedroje. Bet taip neišėjo... Tuo metu Vilniuje jau veikė KPI filialas ir aš 1962 metų rugpjūtį pradėjau jame dirbti, iš pradžių asistentu. Katedros vedėju tuo metu buvo profesorius Vytautas Kriščiūnas.

 

 

Taip, tik keitėsi aukštosios mokyklos ir katedros pavadinimai. Kai įsitrauki į įdomią veiklą, imi gilintis ir nesiblaškai, nepastebi bėgančio laiko... Dabar, kai esu sukaupęs tam tikrą patirtį, jei dar bus jėgų, norėčiau parašyti straipsnių ciklą apie praktinį inžinerinių statinių skaičiavimą. Žinių pritaikymas praktikoje man visada rūpėjo.

 

 

Katedra mano akyse augo ir tvirtėjo. Prisimenu darbus, kuriuos pradėjome kartu su (tuo metu) docentu A. Kudziu. Beje, jis pirmasis 1967-aisiais apsigynė technikos mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją tema „Trumpalaike apkrova veikiamų gelžbetoninių žiedinio skerspjūvio konstrukcijų darbo tyrimas“ Maskvoje, Betono ir gelžbetonio mokslo tiriamajame institute. Teko dalyvauti jo gynimesi. 1978 metais mes, autorių kolektyvas (V. Jokūbaitis, A. Jurkša, Z. Kamaitis, J. Kivilša, A. Kudzys, G. Marčiukaitis, P. Pukelis, B. Užpolevičius, R. Vadlūga, P. Vainiūnas), išleidome vadovėlį „Gelžbetoninės konstrukcijos“. Aš šiam vadovėliui parašiau du skyrius. Kiek mes ginčydavomės! Bet mes augome kaip specialistai. Už šį vadovėlį keturi mokslininkai, tarp jų ir aš, buvome apdovanoti Lietuvos valstybine premija.

 

Su katedros darbuotojais organizuodavome aptarimus, dalydavomės žiniomis, buvome smalsūs. Lankydavome vieni kitų paskaitas.

 

 

Atsiminkime, kad niekada nebuvau nei pionierius, nei komjaunuolis, nepriklausiau tuometei partijai... Aš atvirai sakydavau, kad mano šeima kažkodėl buvo represuota. Komandiruotės į užsienį sovietmečiu man buvo tabu. Tik prasidėjus pertvarkai pirmą kartą išvykau į Veimarą. Atkūrus Nepriklausomybę, ilgą laiką buvau Statybos fakulteto Tarybos pirmininku.

 

Tekdavo dalyvauti įvairių ekspertų komisijų darbe. Tuo metu būta daug gaivališkos statybos, vyko daug rekonstrukcijos darbų. O rekonstruoti seną objektą yra sunkiau nei naują pastatyti. Kaip ekspertas dalyvaudavau koreguojant tokį kartais drąsų procesą.

 

 

Genys margas, pasaulis dar margesnis. Ir mano jaunystės laikais visokių studentų būdavo. Dabar yra viena bėda: žinių siekis yra prigesęs. Tiesa, informacijos – daugybė. Bet kalbant apie praktinius inžinerinius pasiruošimus... Kompiuteris – labai palengvina darbą, bet juo naudotis reikia sumaniai. Kompiuteris daro tai, ką jam įsakai. Įvedant paruošiamuosius duomenis, gali įvykti ir žmogiškoji, ir elektroninė klaida. Todėl, ruošiant projektus, pasikliauti tik kompiuteriu nepatartina. Reikia siekti esmės, pačiam viską gerai suvokti, ypač mokantis. O studentai linkę eiti lengviausiu keliu... Apskritai, ruošiant statybos inžinierius, reikia, kad dėstytojai padėtų jiems suvokti techninę prasmę, kaip veikia viena ar kita konstrukcija. Mes, pedagogai, esame savotiški gamybininkai, mums labai svarbu, kokius specialistus paruošiame, siekiame, kad broko būtų kuo mažiau...

 

 

Svarbiausia atsakomybė ir savo srities išmanymas. Studijuojant statybų inžineriją reikia įgyti labai daug žinių. Čia jokių kompromisų ir avantiūrų būti negali. Jei chirurgas, operuodamas pacientą rizikuoja vieno žmogaus gyvybe, tai statybų inžinierius, projektuodamas ir statydamas namą, rizikuoja daugelio žmonių gyvybe. Todėl visą gyvenimą laikausi nuostatos ir tvirtinu, kad inžinieriui svarbiausia yra žinojimas.

 

 

Esu Lietuvos patriotas. Dabar visi gerai žino savo teises, o pareigų atlikti nenori. Pasididžiavimas savo tauta buvo ir, tikėkimės, bus.

 

 

To, ką esi sukaupęs, nenusineši į kapus. Čia kalbu ne apie materialųjį turtą, bet apie dvasinį, žinių bagažą. Viliuosi, kad aš pats savo mokiniams daviau tų žinių. Ruošdamas specialistus, vien internetu jų neparuoši. Dėl to visuomet žavėjausi prieškario mokytojais, kurie buvo atsidavę savo darbui. Dabar dėstytojai kuria savo įmones. Ar jie neužmiršo savo pagrindinių pareigų? Nesuprantu ir žmonių noro emigruoti į užsienį...