Išmanių ir klimatui neutralių kompetencijų centras
Išmanių ir klimatui neutralių kompetencijų centro naujienos
„Pažink SMC“ – šokių mokytojai Kristina ir Lukas
2019-03-14
„Pažink SMC“ – šokių mokytojai Kristina ir Lukas
Jau įsibėgėjo nemokamos lindihopo pamokos VGTU bendruomenei, todėl šį kartą rubrikoje „Pažink SMC“ pristatome šokių mokytojus – Kristiną Ragelytę ir Luką Deltuvytį. Šie jauni, kupini energijos ir geros nuotaikos mokytojai pasiruošę išmokyti judėti lindihopo ritmu. Kristina ir Lukas maloniai laukia visų norinčių, nes didelėje kompanijoje šokti smagiau.
1. Papasakokite šiek tiek apie save.
Kristina: Gyvenu Vilniuje, bet save laikau pasaulio piliete. Teko dirbti tiek neįtikėtinų darbų, turėjau įvairiausių veiklų, kad galėčiau būti net slaptoji agentė. Šiuo metu labiausiai mane įtraukianti veikla yra šokiai, tad aplink tai ir sukasi visas mano gyvenimas.
Lukas: Esu Lukas Deltuvytis, šiuo metu studijuoju organinės chemijos magistrantūroje, dirbu UAB „Tikslioji sintezė“ ir vedu lindihopo pamokas studijoje „What a jazz“.
2. Kaip šokiai atsirado jūsų gyvenime ir kilo mintis mokyti šokti kitus?
Kristina: Studijuodama, pamačiau lindihopo vaizdo įrašą Katedros aikštėje. Nustebau, kad tai, ką mačiau tik filmuose, vyksta čia pat – Vilniuje, tačiau norą išmokti šokti atidėliojau ketverius metus, nes vis buvo, mano manymu, netinkamas laikas. Buvau ką tik pradėjusi daryti verslo konsultantės karjerą, todėl laiko hobiui tikrai neturėjau. Turbūt tada norėjau tapti „rimta verslo moterimi“. Tuomet draugė vieną dieną parašė žinutę: „Sveika, tu darbe? Tau ketvirtadienį pirma lindihopo pamoka. Tu jau priimta į grupę!“. Norėjau atrašyti: „Pati tu ir eik…“, bet nusprendžiau, kad kartais reikia leisti gyvenime nutikti gražiems dalykams ir mažiau jiems priešintis. Vis dar esu dėkinga jai už tą pokštą, kuris atnešė į mano gyvenimą tiek daug laisvės, įkvėpimo ir nuostabių žmonių.
Mokyti šokti pradėjau visai netikėtai. Buvau Švedijoje vienoje tarptautinėje šokių stovykloje ir manęs paprašė pabūti partnere, vedant pamoką. Iš pradžių buvo taip juokinga, jog to imuosi. Niekada neįsivaizdavau, kad tai galiu daryti ir gal dėl to tai atrodė kaip mažytis nuotykis, mažytis spektaklis. Visgi tai buvo nemažas iššūkis, nes mokyti šokti minią žmonių nebuvo ypač lengva. Nors man patiko, negalvojau, jog kada nors to imsiuosi dar kartą. Kiek vėliau šokių studija, kurioje mokiausi, pasiūlė pavaduoti kelias pamokas, dar vėliau – prisijungti prie komandos treniruotis ir papildomai pasimokyti, kaip reikia mokyti. Manau, tai atrodė kaip natūralus kitas žingsnis, padėsiantis tobulėti man pačiai kaip šokėjai, kaip žmogui, nes juk prieš mokant šokti reikia išmokti tai daryti pačiai. Kitų mokymas reikalauja pasitempti ir man tai buvo papildoma motyvacija. Galiausiai dovanoti džiaugsmą žmonėms yra gera. Taigi, visa tai įvyko gana savanaudiškais tikslais.
Lukas: Dar mokyklos laikais man labai patiko 40-ųjų tradicinis džiazas – svingas. Prieš aštuonerius metus su sese eidamas per Laisvės alėją Kaune, tolumoje išgirdau ausims pažįstamą ritmą ir paraginau sesę nueiti pažiūrėti, kas ten vyksta. Labai nustebau pamatęs, kad žmonės šoka pagal tokią muziką ir norėjau pats tai pamėginti.
Mokyti kitus išėjo natūraliai. Prikaupus tiek metų patirties, kilo noras savo patirtimi pasidalinti su kitais šokių, muzikos ir istorijos srityse.
3. Papasakokite plačiau apie lindihopą. Kuo šis šokių stilius pavergė jūsų širdis?
Kristina: Darbe daug įtemptai mąstydavau, todėl pradžioje džiaugiausi galimybe pailsėti. Po šokių pamokų visada namo išeidavau atsipalaidavusi. Labai greitai supratau, jog tai geriausias būdas pažinti save. Mėgstu sakyti: kai žodžiai meluoja, kūnas išgrynina. Patiko pamokos, kuriose treneriai ir pats procesas visai nepriminė mokyklos, studijų patirties. Nors ne visada būdavo lengva, viskas buvo daroma su džiaugsmu. Mokėmės, klydome ir juokėmės. Vėliau sužavėjo džiazo kultūra, muzika, bendruomenė ir improvizacijos menas – atsivėrė didelis ir gražus pasaulis. Turbūt įtakos turėjo ir tai, kad kažkuriuo metu nusibodo eiti į barus, o naktinio gyvenimo, linksmybių norėjosi, todėl pradėjau vis daugiau laiko leisti svingo vakarėliuose. Manau, čia vis dar viena iš tų retų vietų, kur žmonės nuoširdžiai džiaugiasi laiku „čia ir dabar“, yra įsitraukę klausydami koncerto ar šokdami, jie nelaiko rankose telefonų, retai pamatysi filmuojamą akimirką, kurią verta stebėti, patirti. Kai būnu kitoje aplinkoje, suprantu, kaip tai reta ir nuostabu.
Lukas: Lindihopas yra socialinis, improvizacinis šokis poroje, kai partnerius vienija bendras svingo ritmas, o visa kita yra dialogas tarp lyderio ir sekėjo. Šis šokis kilo Niujorke Harlemo rajone „Savoy Ballroom“ ir tuo metu buvo šokamas tik afroamerikiečių. Šis šokis svarbus Amerikos istorijoje, nes šokių aikštelėje visi buvo lygūs, nesvarbu, kokia tavo odos spalva. Labai greitai šį šokį pradėjo šokti ir baltaodžiai. Būtent dėl lindihopo nyko, tuo metu egzistavusi, rasių segregacija.
4. Ką veikiate laisvalaikiu?
Kristina: Šokiai yra didelė mano gyvenimo dalis. Pastaruoju metu šoku ne vien pamokose, vakarėliuose, bet, esant galimybei, stengiuosi užsukti į studiją pasitreniruoti, kažką sukurti. Mėgstu išbandyti naujas veiklas ir patirtis, todėl tai ir darau: vieną dieną važinėju riedlente, kitą – leidžiu vandenlenčių parke. Taip pat skaitau, prisigalvoju nuotykių su draugais, geriu kavą, mėgaujuosi labai mažais dalykais.
Lukas: Pagrindinis mano hobis ir yra lindihopas, todėl daug šoku. Vedu pamokas, einu į šokių vakarus, treniruojuosi, kuriame pasirodymus, važiuojame į šokių festivalius užsienyje. Taip pat mokausi skambinti pianinu, mėgstu stalo ir kompiuterinius žaidimus.
5. Kokios sporto šakos jums patinka labiausiai?
Kristina: Man sportas turi būti įdomus, įtraukiantis. Jei rinkčiausi bėgioti – tai ne ant takelio, o tik ten, kur gražu. Jeigu krepšinį, tai ne žiūrėti, o mėtyti kamuolį naktį kieme. Mėgstu sportą, kuris įtraukia, mėgstu žaidimus, kai net nejauti, jog sportuoji ir kūnu juntamas adrenalinas. Visai neseniai atradau jogą, kartais išeinu pabėgioti gamtoje. Niekad nesupratau vienos sporto rūšies – treniruoklių salės, kur man asmeniškai labai nuobodu.
Lukas: Šokiai ir yra savotiškas sportas, tačiau vasarą mėgstu pažaisti tinklinį, o žiemą bent kartą stengiuosi nuvažiuoti į kalnus paslidinėti.
6. Jūsų svajonių atostogos?
Kristina: Banali frazė, bet stengiuosi, kad atostogų nuo gyvenimo nesinorėtų. Kartais išvykimą į kitą šalį pavadinu atostogomis, nes įprastų atostogų neturiu. Išvykusi stengiuosi pagyventi toje šalyje kaip vietinė, pakvėpuoti tuo oru, įsijausti į ritmą. Maža tradicija tapo kiekvienais metais savanoriauti šokių stovykloje ir atsiriboti nuo viso išorinio pasaulio. Dabar norėčiau nuvykti į Aziją, į vietas, kuriose nebuvau, sugrįžti pasivaikščioti į Niujorką, sudalyvauti šokių festivaliuose, nuvykti į alternatyvaus meno festivalį „Burning Man“. Mane traukia miestų kultūra ir pasivaikščiojimas džiunglėse. Tikiu, kad svajonių atostogas apibūdina ne vietos, o patirtys. Šiurpuliukai bėga, kai žinau, jog tuoj leisiuosi į kelionę be konkretaus plano. Kai keliauju viena, esu tikra, kad turėsiu galimybę pažinti naujus žmones. Kitu atveju keliauju su žmonėmis, kurie yra kaip rokenrolas ir su kuriais atostogos net ir niūriausiame Lietuvos kaime yra nuotykis.
Lukas: JAV vakarinė pakrantė, esu kartą ten buvęs ir norėčiau sugrįžti. Per trumpą laiką nespėjau visko pamatyti, o pamatyti ten yra ką.
7. Laimingiausias esate kai… Jūsų laimės apibrėžimas.
Kristina: Laiminga esu, kai darau dalykus, kurių iš tiesų noriu ir siekiu kažko, kas įkvepia, kai imuosi iššūkių. Kai nebeieškau jokių priežasčių, kodėl imti ir nepadaryti, kodėl imti ir nesusipažinti, kodėl imti ir nesukurti. Tikiu, kad laimingas žmogus vaikšto atvira širdimi – tokia, kuri pasitiki gyvenimu ir viskuo, kas su tuo ateina, nieko nereikalauja, bet žino, jog gali norėti daug ir nebijo paprašyti maksimalių dalykų. Tas, kuris žino, jog yra vertas visos pasaulio laimės. Kartą draugė pasakė, jog laimė yra mūsų viduje ir jos ieškoti visai nereikia. Praėjus tam tikram laikui, suprantu, kad tai absoliuti mano gyvenimo tiesa. Man daug malonumo suteikia laisvė. Aš nuoširdžiai laiminga paprastą dieną, kai turiu galimybę iš ryto treniruotis, dirbti iš mėgstamiausios kavinės, o vakare, eidama pašokti, pasimatyti su draugais ar nueiti į pasimatymą. Čia gyvenimo malonumai, bet laiminga sau primenu būti net tada, kai sunku, skaudu, vyksta kažkas, kas nuo manęs nepriklauso. Svarbu, kad viduje būčiau laiminga.
Lukas: Laimingiausias esu, kai niekur nereikia skubėti ir problemos nespaudžia galvos.
8. Koks Jūsų mėgstamiausias patiekalas?
Kristina: Paprastas, skanus, sveikas ir toks, kurį galima pasigaminti per 30 min. Be to, dar labai mėgstu patiekalus, pagamintus kartu su draugais, ir tuos, kuriuos gamina mama ar žavus vyras mano virtuvėje.
Lukas: Gerai paruošti Benedikto kiaušiniai.
9. Be kokio daikto neįsivaizduojate savo gyvenimo?
Kristina: Šampūno.
Lukas: Be kelnių.
10. Koks žmogus Jus įkvepia ir yra autoritetas?
Kristina: Toks, kuris gyvena autentišką gyvenimą. Su draugais tokius vadiname „true to yourself“, lietuviškai išversčiau „pats sau fainas“. Tokie žmonės būna, visų pirma, nuoširdūs sau, drąsiai tyrinėja gyvenimą ir sąmoningai priima sprendimus, pasikliauja nuojauta. Svarbu, kad tas žmogus būtų įkvėptas, mylėtų gyvenimą. Kartais tai šiltas žmogus, kurio atvirumui nėra ribų ir jį norisi apkabinti, bet kartais mano autoritetai ne visada man netgi patinka. Tai tie, kurie nebijo pasakyti ne ar pasirodyti nemandagūs. Žaviuosi drąsa būti tokiu, koks esi.
Lukas: Mano buvusi kambario draugė Gabrielė. Tai žmogus, kuris tiek daug daro ir viską spėja: net ir draugams laiko skirti, todėl jau jaučiu didelę pagarbą.
11. Koks Jūsų gyvenimo šūkis?
Kristina: Kiekvienu gyvenimo laikotarpiu man vis kažkas atrodo svarbu, todėl sunku išsirinkti vieną. Šiuo metu sau kartoju:
1 Don’t take life too seriously, life is just a game, enjoy.
2 Kada, jei ne dabar?
3 Be true to yourself
Lukas: Don't worry, I got this.
12. Kokį patarimą duotumėte studentui?
Kristina: Daryk dalykus, kurie įdomūs, patinka, žavi, net jei tai atrodo neįtikėtina, ne tau ar atrodo per vėlu. Tiesiog daryk ir pasikliauk nuojauta, o taškai vėliau kažkaip gal susijungs patys, atsiras ryšys. Per ilgai laikyti idėjas galvoje nesveika, gyvenimas yra skirtas bandymams, o klysti pakeliui yra normalu ir netgi reikalinga. Vėliau ir smagu pasidaro ar tampa nuotykiu, kurio ilgai nepamirši. Mes mokomės iš klaidų, todėl kuo greičiau su tuo susidraugausi, tuo greičiau pajusi, kad gyvenime esantys iššūkiai nėra kažkokios klaidos ar nesėkmės, tai tiesiog patirtys. Mėgaukitės jomis.
Lukas: Don't worry, you got this.
1. Papasakokite šiek tiek apie save.
Kristina: Gyvenu Vilniuje, bet save laikau pasaulio piliete. Teko dirbti tiek neįtikėtinų darbų, turėjau įvairiausių veiklų, kad galėčiau būti net slaptoji agentė. Šiuo metu labiausiai mane įtraukianti veikla yra šokiai, tad aplink tai ir sukasi visas mano gyvenimas.
Lukas: Esu Lukas Deltuvytis, šiuo metu studijuoju organinės chemijos magistrantūroje, dirbu UAB „Tikslioji sintezė“ ir vedu lindihopo pamokas studijoje „What a jazz“.
2. Kaip šokiai atsirado jūsų gyvenime ir kilo mintis mokyti šokti kitus?
Kristina: Studijuodama, pamačiau lindihopo vaizdo įrašą Katedros aikštėje. Nustebau, kad tai, ką mačiau tik filmuose, vyksta čia pat – Vilniuje, tačiau norą išmokti šokti atidėliojau ketverius metus, nes vis buvo, mano manymu, netinkamas laikas. Buvau ką tik pradėjusi daryti verslo konsultantės karjerą, todėl laiko hobiui tikrai neturėjau. Turbūt tada norėjau tapti „rimta verslo moterimi“. Tuomet draugė vieną dieną parašė žinutę: „Sveika, tu darbe? Tau ketvirtadienį pirma lindihopo pamoka. Tu jau priimta į grupę!“. Norėjau atrašyti: „Pati tu ir eik…“, bet nusprendžiau, kad kartais reikia leisti gyvenime nutikti gražiems dalykams ir mažiau jiems priešintis. Vis dar esu dėkinga jai už tą pokštą, kuris atnešė į mano gyvenimą tiek daug laisvės, įkvėpimo ir nuostabių žmonių.
Mokyti šokti pradėjau visai netikėtai. Buvau Švedijoje vienoje tarptautinėje šokių stovykloje ir manęs paprašė pabūti partnere, vedant pamoką. Iš pradžių buvo taip juokinga, jog to imuosi. Niekada neįsivaizdavau, kad tai galiu daryti ir gal dėl to tai atrodė kaip mažytis nuotykis, mažytis spektaklis. Visgi tai buvo nemažas iššūkis, nes mokyti šokti minią žmonių nebuvo ypač lengva. Nors man patiko, negalvojau, jog kada nors to imsiuosi dar kartą. Kiek vėliau šokių studija, kurioje mokiausi, pasiūlė pavaduoti kelias pamokas, dar vėliau – prisijungti prie komandos treniruotis ir papildomai pasimokyti, kaip reikia mokyti. Manau, tai atrodė kaip natūralus kitas žingsnis, padėsiantis tobulėti man pačiai kaip šokėjai, kaip žmogui, nes juk prieš mokant šokti reikia išmokti tai daryti pačiai. Kitų mokymas reikalauja pasitempti ir man tai buvo papildoma motyvacija. Galiausiai dovanoti džiaugsmą žmonėms yra gera. Taigi, visa tai įvyko gana savanaudiškais tikslais.
Lukas: Dar mokyklos laikais man labai patiko 40-ųjų tradicinis džiazas – svingas. Prieš aštuonerius metus su sese eidamas per Laisvės alėją Kaune, tolumoje išgirdau ausims pažįstamą ritmą ir paraginau sesę nueiti pažiūrėti, kas ten vyksta. Labai nustebau pamatęs, kad žmonės šoka pagal tokią muziką ir norėjau pats tai pamėginti.
Mokyti kitus išėjo natūraliai. Prikaupus tiek metų patirties, kilo noras savo patirtimi pasidalinti su kitais šokių, muzikos ir istorijos srityse.
3. Papasakokite plačiau apie lindihopą. Kuo šis šokių stilius pavergė jūsų širdis?
Kristina: Darbe daug įtemptai mąstydavau, todėl pradžioje džiaugiausi galimybe pailsėti. Po šokių pamokų visada namo išeidavau atsipalaidavusi. Labai greitai supratau, jog tai geriausias būdas pažinti save. Mėgstu sakyti: kai žodžiai meluoja, kūnas išgrynina. Patiko pamokos, kuriose treneriai ir pats procesas visai nepriminė mokyklos, studijų patirties. Nors ne visada būdavo lengva, viskas buvo daroma su džiaugsmu. Mokėmės, klydome ir juokėmės. Vėliau sužavėjo džiazo kultūra, muzika, bendruomenė ir improvizacijos menas – atsivėrė didelis ir gražus pasaulis. Turbūt įtakos turėjo ir tai, kad kažkuriuo metu nusibodo eiti į barus, o naktinio gyvenimo, linksmybių norėjosi, todėl pradėjau vis daugiau laiko leisti svingo vakarėliuose. Manau, čia vis dar viena iš tų retų vietų, kur žmonės nuoširdžiai džiaugiasi laiku „čia ir dabar“, yra įsitraukę klausydami koncerto ar šokdami, jie nelaiko rankose telefonų, retai pamatysi filmuojamą akimirką, kurią verta stebėti, patirti. Kai būnu kitoje aplinkoje, suprantu, kaip tai reta ir nuostabu.
Lukas: Lindihopas yra socialinis, improvizacinis šokis poroje, kai partnerius vienija bendras svingo ritmas, o visa kita yra dialogas tarp lyderio ir sekėjo. Šis šokis kilo Niujorke Harlemo rajone „Savoy Ballroom“ ir tuo metu buvo šokamas tik afroamerikiečių. Šis šokis svarbus Amerikos istorijoje, nes šokių aikštelėje visi buvo lygūs, nesvarbu, kokia tavo odos spalva. Labai greitai šį šokį pradėjo šokti ir baltaodžiai. Būtent dėl lindihopo nyko, tuo metu egzistavusi, rasių segregacija.
4. Ką veikiate laisvalaikiu?
Kristina: Šokiai yra didelė mano gyvenimo dalis. Pastaruoju metu šoku ne vien pamokose, vakarėliuose, bet, esant galimybei, stengiuosi užsukti į studiją pasitreniruoti, kažką sukurti. Mėgstu išbandyti naujas veiklas ir patirtis, todėl tai ir darau: vieną dieną važinėju riedlente, kitą – leidžiu vandenlenčių parke. Taip pat skaitau, prisigalvoju nuotykių su draugais, geriu kavą, mėgaujuosi labai mažais dalykais.
Lukas: Pagrindinis mano hobis ir yra lindihopas, todėl daug šoku. Vedu pamokas, einu į šokių vakarus, treniruojuosi, kuriame pasirodymus, važiuojame į šokių festivalius užsienyje. Taip pat mokausi skambinti pianinu, mėgstu stalo ir kompiuterinius žaidimus.
5. Kokios sporto šakos jums patinka labiausiai?
Kristina: Man sportas turi būti įdomus, įtraukiantis. Jei rinkčiausi bėgioti – tai ne ant takelio, o tik ten, kur gražu. Jeigu krepšinį, tai ne žiūrėti, o mėtyti kamuolį naktį kieme. Mėgstu sportą, kuris įtraukia, mėgstu žaidimus, kai net nejauti, jog sportuoji ir kūnu juntamas adrenalinas. Visai neseniai atradau jogą, kartais išeinu pabėgioti gamtoje. Niekad nesupratau vienos sporto rūšies – treniruoklių salės, kur man asmeniškai labai nuobodu.
Lukas: Šokiai ir yra savotiškas sportas, tačiau vasarą mėgstu pažaisti tinklinį, o žiemą bent kartą stengiuosi nuvažiuoti į kalnus paslidinėti.
6. Jūsų svajonių atostogos?
Kristina: Banali frazė, bet stengiuosi, kad atostogų nuo gyvenimo nesinorėtų. Kartais išvykimą į kitą šalį pavadinu atostogomis, nes įprastų atostogų neturiu. Išvykusi stengiuosi pagyventi toje šalyje kaip vietinė, pakvėpuoti tuo oru, įsijausti į ritmą. Maža tradicija tapo kiekvienais metais savanoriauti šokių stovykloje ir atsiriboti nuo viso išorinio pasaulio. Dabar norėčiau nuvykti į Aziją, į vietas, kuriose nebuvau, sugrįžti pasivaikščioti į Niujorką, sudalyvauti šokių festivaliuose, nuvykti į alternatyvaus meno festivalį „Burning Man“. Mane traukia miestų kultūra ir pasivaikščiojimas džiunglėse. Tikiu, kad svajonių atostogas apibūdina ne vietos, o patirtys. Šiurpuliukai bėga, kai žinau, jog tuoj leisiuosi į kelionę be konkretaus plano. Kai keliauju viena, esu tikra, kad turėsiu galimybę pažinti naujus žmones. Kitu atveju keliauju su žmonėmis, kurie yra kaip rokenrolas ir su kuriais atostogos net ir niūriausiame Lietuvos kaime yra nuotykis.
Lukas: JAV vakarinė pakrantė, esu kartą ten buvęs ir norėčiau sugrįžti. Per trumpą laiką nespėjau visko pamatyti, o pamatyti ten yra ką.
7. Laimingiausias esate kai… Jūsų laimės apibrėžimas.
Kristina: Laiminga esu, kai darau dalykus, kurių iš tiesų noriu ir siekiu kažko, kas įkvepia, kai imuosi iššūkių. Kai nebeieškau jokių priežasčių, kodėl imti ir nepadaryti, kodėl imti ir nesusipažinti, kodėl imti ir nesukurti. Tikiu, kad laimingas žmogus vaikšto atvira širdimi – tokia, kuri pasitiki gyvenimu ir viskuo, kas su tuo ateina, nieko nereikalauja, bet žino, jog gali norėti daug ir nebijo paprašyti maksimalių dalykų. Tas, kuris žino, jog yra vertas visos pasaulio laimės. Kartą draugė pasakė, jog laimė yra mūsų viduje ir jos ieškoti visai nereikia. Praėjus tam tikram laikui, suprantu, kad tai absoliuti mano gyvenimo tiesa. Man daug malonumo suteikia laisvė. Aš nuoširdžiai laiminga paprastą dieną, kai turiu galimybę iš ryto treniruotis, dirbti iš mėgstamiausios kavinės, o vakare, eidama pašokti, pasimatyti su draugais ar nueiti į pasimatymą. Čia gyvenimo malonumai, bet laiminga sau primenu būti net tada, kai sunku, skaudu, vyksta kažkas, kas nuo manęs nepriklauso. Svarbu, kad viduje būčiau laiminga.
Lukas: Laimingiausias esu, kai niekur nereikia skubėti ir problemos nespaudžia galvos.
8. Koks Jūsų mėgstamiausias patiekalas?
Kristina: Paprastas, skanus, sveikas ir toks, kurį galima pasigaminti per 30 min. Be to, dar labai mėgstu patiekalus, pagamintus kartu su draugais, ir tuos, kuriuos gamina mama ar žavus vyras mano virtuvėje.
Lukas: Gerai paruošti Benedikto kiaušiniai.
9. Be kokio daikto neįsivaizduojate savo gyvenimo?
Kristina: Šampūno.
Lukas: Be kelnių.
10. Koks žmogus Jus įkvepia ir yra autoritetas?
Kristina: Toks, kuris gyvena autentišką gyvenimą. Su draugais tokius vadiname „true to yourself“, lietuviškai išversčiau „pats sau fainas“. Tokie žmonės būna, visų pirma, nuoširdūs sau, drąsiai tyrinėja gyvenimą ir sąmoningai priima sprendimus, pasikliauja nuojauta. Svarbu, kad tas žmogus būtų įkvėptas, mylėtų gyvenimą. Kartais tai šiltas žmogus, kurio atvirumui nėra ribų ir jį norisi apkabinti, bet kartais mano autoritetai ne visada man netgi patinka. Tai tie, kurie nebijo pasakyti ne ar pasirodyti nemandagūs. Žaviuosi drąsa būti tokiu, koks esi.
Lukas: Mano buvusi kambario draugė Gabrielė. Tai žmogus, kuris tiek daug daro ir viską spėja: net ir draugams laiko skirti, todėl jau jaučiu didelę pagarbą.
11. Koks Jūsų gyvenimo šūkis?
Kristina: Kiekvienu gyvenimo laikotarpiu man vis kažkas atrodo svarbu, todėl sunku išsirinkti vieną. Šiuo metu sau kartoju:
1 Don’t take life too seriously, life is just a game, enjoy.
2 Kada, jei ne dabar?
3 Be true to yourself
Lukas: Don't worry, I got this.
12. Kokį patarimą duotumėte studentui?
Kristina: Daryk dalykus, kurie įdomūs, patinka, žavi, net jei tai atrodo neįtikėtina, ne tau ar atrodo per vėlu. Tiesiog daryk ir pasikliauk nuojauta, o taškai vėliau kažkaip gal susijungs patys, atsiras ryšys. Per ilgai laikyti idėjas galvoje nesveika, gyvenimas yra skirtas bandymams, o klysti pakeliui yra normalu ir netgi reikalinga. Vėliau ir smagu pasidaro ar tampa nuotykiu, kurio ilgai nepamirši. Mes mokomės iš klaidų, todėl kuo greičiau su tuo susidraugausi, tuo greičiau pajusi, kad gyvenime esantys iššūkiai nėra kažkokios klaidos ar nesėkmės, tai tiesiog patirtys. Mėgaukitės jomis.
Lukas: Don't worry, you got this.
