Eugenija Martinaitytė: „Mes nuolat išgyvename tam tikrą vidinį konfliktą...Tarp kasdieninio gyvenimo, pripildyto veiklos, karjeros siekių, išorinio blizgesio ir tarp dvasios gyvenimo kaip giliausios savasties išraiškos, kuriame esame akistatoje su savimi...

Kūryba atveria tai, ko negalime gauti kasdieninėje veikloje. Vieniems tai – muzika, kitiems-filosofija arba poezija, man – jau 35 metus - tapyba. Nuo tada, kai patekau į Rimo Bičiūno studiją „Paletę“, atradau kitokius nei mano aplinkos žmones, per tuos ilgus metus tapusius man labai artimais. Mano žvilgsnis atsivėrė į kitokį savęs pajutimą, o tai suteikė galimybę „kitaip“ pajusti Marką Šagalą ar Salvadorą Dali, savaip suprasti Polį Gogeną, bankininkystę iškeitusį į dailininko paletę...Manau, kad artimiausias yra Peteris Breigelis jaunesnysis.

Laikui bėgant kitaip girdi muziką, kitaip matai meną, o sava kūryba teikia gyvenimo įprasminimo, pilnavertiškumo pojūtį. Esu dėkinga visiems, pastūmėjusiems ir palaikiusiems mane ieškojimuose“.