tephenas Hawkingas – fizikas, kosmologas, rašytojas gerai žinomas dėl savo atradimų moksle, daugiausia dėmesio skyręs reliatyvumo teorijai, ypač *juodųjų skylių. Dauguma darbų buvo apie reliatyvumo suderinamumą – erdvės ir laiko prigimtį –  kvantinę teoriją, kuri apibūdina, kaip veikia smulkiausios Visatos dalelės, ir kokiu būdu susikūrė Visata, kokie dėsniai ją valdo. Visą gyvenimą jis kvietė norinčius suvokti mus supančią Visatą ir kartu su juo patirti kosmoso mįslių įminimo džiaugsmą. 

Nuo vaikystės išsiskyręs neeiliniais gabumais tiksliesiems mokslams. Oksfordo ir Kembridžo universitetuose stebino dėstytojus savo išskirtiniais gebėjimais, tačiau visą gyvenimą buvo plačių pažiūrų ir domėjosi ne tik mokslu. 

Pirmieji amorfinės lateralinės sklerozės požymiai jam pasireiškė sulaukus 21-erių, o sulaukęs 30-ies vyras buvo beveik visiškai paralyžiuotas. Tačiau net praradęs kalbos dovaną ir su aplinkiniu pasauliu galėdamas bendrauti tik spaudydamas kompiuterio klavišus, toliau tęsė tyrinėjimus, rašė knygas, sugebėjo aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Neįgalumas jam niekada netrukdė siekti savo tikslų, atvirkščiai, skatino susidomėjimą kosmosu, kur, jo, įsitikinimu, glūdi žmonijos likimas.

1974 metais, būdamas 32-ejų, jis tapo vienu jauniausių prestižiškos britų mokslo institucijos, Karališkosios draugijos, narių.

1979-aisiais S. Hawkingas buvo paskirtas Kembridžo universiteto Lucaso matematikos profesoriumi. Šiame universitete jis gilinosi į teorinę astronomiją ir kosmologiją.  XVII amžiuje profesoriaus poste čia taip pat dirbo ir britų mokslininkas Isaacas Newtonas. 

2007-aisiais S. Hawkingas galiausiai pats išbandė I. Newtono gravitacijos teorijas – būdamas 65-erių jis Jungtinėse Valstijose pakilo nesvarumo skrydžiui, kuris turėjo būti įžanga planuotam suborbitiniam skrydžiui.

S. Hawkingo garsėjo, kaip puikus oratorius, sugebantis išdėstyti sudėtingus dalykus apie mokslą įdomiai ir populiarinti savo mėgstamas tiriamas sritis. 1988 metais jis išleido knygą „Trumpa laiko istorija“ (A Brief History of Time), kuri tapo tarptautiniu bestseleriu ir pelnė jam pasaulinį pripažinimą. Knygoje jis siekė  išaiškinti fundamentines Visatos teorijas visiems suprantama kalba.

 2001 metais išleido knygą „Visata riešuto kevale“ (The Universe in a Nutshell), kurioje vaizdžiai ir įdomiai pasakojo apie visatos kilmę, bendras jos savybes ir tolesnę raidą, galimybę numatyti ateitį ir grįžti į praeitį, bandymus sukurti Visko Teoriją. 

2007-aisiais S. Hawkingas su dukra Lucy parašė knygą vaikams „Džordžas ir Visatos paslaptys“ (George's Secret Key to the Universe), kurioje stengėsi paaiškinti tyrinėjamus Saulės sistemas, asteroidus, savo pamėgtas juodąsias skyles ir kitus dangaus kūnus.
S. Hawkingas žinomas buvo ne tik mokslinėje veikloje, jis pasirodė serialuose „Žvaigždžių kelias: Kita karta“ (Star Trek: The Next Generation) ir „Simpsonai“ (The Simpsons), jo balsas skambėjo „Pink Floyd“ dainose, dalyvavo moksliniuose, politiniuose debatuose.

S. Hawkingas 1965 metais vedė Jane Wilde, susilaukė su ja trijų vaikų. Po 25 metų pora išsiskyrė ir jis vedė savo buvusią slaugę Elaine Mason, tačiau ir šiai sąjungai lemta buvo iširti. S. Hawkingo ir jo pirmosios žmonos J. Wilde meilės istorija buvo ekranizuota 2014 metų filme „Visko teorija“ (The Theory of Everything), kuris britui Eddie Redmayne`ui pelnė geriausio aktoriaus „Oskarą“.

S. Hawkingas mirė 2018 m. kovo 14 d. Jo gyvenimo istorija – įrodymas, jog ir vis blogiau funkcionuojančiame kūne gali gyventi genialius protas, aštrus mąstymas, negalintis atsižavėti Visatos prigimtimi, branginantis ir tiesiogine prasme išnaudojantis kiekvieną savo gyvenimo minutę, kėlęs klausimus, kaip susiformavo Visata ir kokia galėtų būti jos lemtis. „Jeigu suprasi, kaip funkcionuoja Visata, tam tikra prasme galėsi ją kontroliuoti“, - savo memuaruose rašė S. Hawkingas. 



*Hokingo spinduliavimas (angl. Hawking radiation) – šiluminis spinduliavimas, kurį turėtų skleisti juodosios bedugnės dėl kvantinių efektų. Pavadintas britų fiziko S. Hawkingas garbei, kuris pirmasis teoriškai pagrindė tokio spinduliavimo egzistavimą 1974 m. Juodoji bedugnė – erdvės sritis, kurioje gravitacinė jėga tokia stipri, kad net šviesa negali ištrūkti iš jos traukos lauko. Seniau buvo manoma, kad juodoji bedugnė nespinduliuoja jokių dalelių arba elektromagnetinių bangų. Tačiau S. Hawkingas remdamasis kvantine lauko teorija iškreivintoje erdvėje įrodė, kad tokių objektų spinduliavimas tapatus šiluminei spinduliuotei. Šis spinduliavimas pagrįstas teorija, jog vakuume trumpą laiką gali savaime susidaryti ir tuojau pat išnykti dalelės ir jos antidalelės pora. Jei tai įvyksta ties juodosios bedugnės riba, viena dalelių gali nukristi į bedugnę, o antroji – išlėkti į atvirą kosmosą, sukurdama spinduliavimą. Taigi procesas vyksta ne pačioje juodojoje bedugnėje, o ties jos paviršiumi.