Kviečiame apsilankyti bibliotekos Galerijoje A spalio 3-23 dienomis vykstančioje vitražo dailininkės Irenos Tallat-Kelpšienės parodoje „Laumės“, kurioje eksponuojami paveikslai lieti akvarele, piešti tušu ir tempera. Taip pat pateikta keturių vitražų kompozicija.

 

Laumės – vienos iš seniausių lietuvių dievybių. Jos yra tarpininkės tarp žemiškosios bei dangiškosios sferos. Tautosakoje šių žmogaus pavidalo būtybių apibūdinimas yra gan prieštaringas. Tai mitinės dvasios, doros ir moralės normų sergėtojos, kurios žmogui gali ir pagelbėti, ir pakenkti. Senovės lietuviai laumes įsivaizdavo kaip moteris, turinčias antgamtinių galių. Pasak mitologijos, su deivėmis žmonės susidurdavo pelkėse, prie upių ar ežerų (dažniausiai pirmą jauno mėnulio penktadienį). Pati šių mitinių būtybių prigimtis siejama su vandeniu, jos gali sukelti lietų, krušą ar audrą. Žmogus laumes dažniausiai sutinka ankstų rytą ar vėlų vakarą, kai pievas ir vandenis gaubia rūkas. Jos sėdi ant kranto, šukuoja plaukus, audžia juostas ar skalauja audeklus. Baltų pasaulėžiūroje siūlas ar audeklas – gyvenimo įvaizdis. Žmogus gauna iš laumės dovaną - likimo paslaptį.

Dailininkės paveiksluose vyrauja moterų figūrų piešiniai. Žmogaus siluetas komponuojamas su gamtos motyvais: augalais ir gyvūnais. Tai būties sąsajos, apimančios viską, kas gyva. Piešinio stilistika artima vitražo meno išraiškos formoms. Tai dar kartą primena apie menų ryšius ir parodo autorės požiūrį į kūrybą. Laumės čia - lyg frazeologizmas, kurio negalima suprasti paraidžiui. Gamtoje vyksta virsmas, kurio procese išryškėja įvairios būties stichijos, spalvos ir formos – tai, kas mums gerai pažįstama ir artima.