Aplinkosaugos problemas, anot mokslininkės, visų pirma padėtų išspręsti žmonių mąstymo pasikeitimas, bet tai pasiekti nėra taip lengva. Tačiau daryti kažką būtina, nes žmonių sveikatos pokyčiai pastaruosius dešimtmečius yra akivaizdūs – daugėja įvairių susirgimų, ypač vėžinių, kurie, deja, nėra vien tik senėjančios visuomenės pasekmė. Vis dažniau nustatomas ryšys tarp įvairių sveikatos sutrikimų ir cheminių elementų bei junginių, patenkančių į mūsų organizmus su maistu ir vandeniu. Pavyzdžiui, osteoporozė, nuo kurios kenčia milijonai pasaulio žmonių, siejama su padidėjusiu kadmio įsisavinimu. Ši medžiaga į dirvą patenka su mineralinėmis fosforo trąšomis ir tada per maistines kultūras pasiekia mus.

 

„Žmonės visų pirma galvoja apie savo gerovę, o tik po to apie kitus ir aplinką. Todėl nenuostabu, kad kyla darbuotojų protestai, kai uždaromos kenksmingas medžiagas nekontroliuojamai išmetančios gamyklos. Žmonėms yra svarbiau turėti darbą ir patenkinti savo būtiniausius poreikius. Saugi aplinka lieka nuošalyje. Tai ypač akivaizdu mažiau išsivysčiusiose šalyse. Bolivijos kaimų gyventojams, kenčiantiems dėl nuolatinio geriamo vandens stygiaus, nesvarbu, kad vanduo užterštas arsenu, svarbiausia, kad to vandens būtų. Tačiau išsivysčiusių šalių gyventojams taip pat vertėtų susimąstyti. Situacija su aplinkos tarša ir atliekų tvarkymu Europoje gerėja, bet daugiausia tik dėl to, kad gamyba iškeliama į kitas šalis ar kontinentus. Todėl mūsų besaikis vartojimas prisideda prie aplinkos kokybės blogėjimo kitose šalyse“, – pasakojo J. Kumpienė.

 

 

Profesorė įsitikinusi, jog sąmoningumo žmonėms gali suteikti tik tinkamas jų informavimas. Tačiau kartais, mokslininkės manymu, svarbi informacija yra pateikiama neteisingai.

 

„Visuomenė dažnai yra gąsdinama. Jei kažkokie rodikliai pradeda viršyti mūsų pačių nustatytas normas, dar nereiškia, kad laukia tragedija. Tačiau žmonėms dažnai viskas pateikiama sutirštinus spalvas. Informacija būna prieštaringa, paremta tik fragmentiniais tyrimais. Mūsų, kaip mokslininkų, darbas – patvirtinti arba paneigti tam tikras tiesas bei įsitikinimus. Tai ne visada lengva padaryti, nes informacija, ypač susijusi su aplinkosauga ir įvairių junginių poveikiu mūsų sveikatai, nuolatos keičiasi. Tyrimai kainuoja brangiai, dažnai ištiriamas tik vienas aspektas, o neatsižvelgiama į kitus, galinčius daryti įtaką. Todėl, manau, nėra blogai, kai mokslininkai ne tik imasi savo unikalių idėjų vystymo, bet ir užtikrina ankstesnių darbų tęstinumą“, – mano Švedijoje mokslininkės karjerą tęsianti VGTU absolventė.

 

 

Bet kuri individuali mokslo sritis yra visumos dalis. Todėl techninių disciplinų mokslininkams būtina bendradarbiauti su kitų sričių, o ypač socialinių mokslų, specialistais.

Europoje jau seniai reikalaujama tarpdisciplininio požiūrio. Vien techniniai sprendimai neduos reikalingo atsakymo, jei tie sprendimai bus nepriimtini visuomenei. Mokslininkė įsitikinusi – ieškant žmonijai svarbių mokslinių-techninių sprendimų, svarbu bendros mokslininkų pastangos.

 

„Mes galime išplėtoti technologiją, bet ne visada to gana. Pavyzdžiui, atliekų tvarkymo sritis. Galime rasti būdų, kaip saugiai apdoroti ir panaudoti galvijų atliekas, tačiau, pavyzdžiui, Indijoje tokie sprendimai gali būti atmesti dėl socialinių ir religinių priežasčių. Galime sukurti ypatingus atliekų rūšiavimo metodus, tačiau žmonės jų netaikys, jei sprendimai bus per sudėtingi. Todėl tiksliųjų, inžinerinių mokslo šakų atstovai turėtų įvertinti ir sociologinius bei humanitarinius faktorius ir bendradarbiauti su juos nagrinėjančiais mokslininkais“, – mano J. Kumpienė.

 

Anot VGTU absolventės, konstruktyvesnio dialogo reikėtų ir tarp mokslo ir pramonės. Moksliniais tyrimais paremti sprendimai stiprina verslo ir pramonės galimybes bei konkurencingumą. Švedija kasmet skiria daugiau nei milijardą eurų valstybinių lėšų universitetuose vykdomiems moksliniams tyrimams. Ne ką mažiau lėšų moksliniams tyrimams skiria ir privatus sektorius. Jei naudos iš to nebūtų, lėšų paskirstymas atrodytų kitaip.